Iškeikti pacientą - kodėl gi ne, nepasiskųs, trinktelėti galva per sieną jį verčiant – nepasiskųs, ignoruoti jo prašymus – nepasiskųs. Tiesa, paimti pakišas, mielas popierines dovanėles - mielai prašom. Paims, gražiai šypsosis. O dirbdami savo darbą koneveiks ligonį ir elgsis su juo taip grubiai, tarsi ne motinos juos augino, o žvėrys.
Ar šie sanitarai turi tėvus? Senelius? O jei su jų vaikais darželiuose elgtųsi panašiai, nes auklėtojų algos mažos, nes vaikai neklauso, nes jie nepasipasakos? Norisi pažvelgti tokiems reabilitacijos klinikos darbuotojams į akis ir paklausti – žmogau, ar tu dar žmogus?
Jei tokioje reabilitacijoje žmogus staiga ima puikiai valgyti jūsų lauknešėlius, nemanykite, kad jis sveiksta. Tiesiog galbūt jo nepamaitino. Ligonis juk turėtų kažkaip susiprasti pavalgyti pats. Gerai, jei susipranta. Jei ne - lieka alkanas.
Tad tie, kurių artimieji tokiu būdu reabilituojami, arba susitaiko su tokiu elgesiu, nes tiesiog neturi kur dėtis, arba reabilituoja mylimus žmones namie. Taip, kaip išmano. Bent jau be keiksmų, tampymų ir kunkuliuojančios neapykantos.
Žinau, kad tokių istorijų ne viena, tokių klinikų taip pat ne viena, daugelis bijo skųstis, ypač tie, kuriems ten dar gulėti ir reabilituotis. O jų artimiesiems šypsomasi į akis, parodomasis šou tęsiasi. Kol kas nors neprabyla.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Sveikata – didžiausias turtas: į tokį posakį su šypsena tikriausiai žvelgia tik tie, kuriems nėra tekę sužinoti sukrečiančios diagnozės ar ilgam atsidurti ligos patale.
DELFI skaitytojai jau ne kartą pasakojo apie sudėtingą susirgusio žmogaus gyvenimą ir gyvenimą apvertusią diagnozę. 26-erių metų mergina, nuo kurios veido niekad nedingdavo šypsena, išsigando krūtyje užčiuopusi guziuką.
„Ėjau pas medikę gana gerai nusiteikusi, manydama, kad gydytoja apžiūrės ir pasakys - „nieko rimto, nebuvo dėl ko nerimauti“. Deja...Tai, ką iš jos išgirdau: „Kaip tu anksčiau jo nepastebėjai? Juk čia gigantas, netelpa į ekraną...“, – pasakojo ji.
DELFI skaitytoja Vytautė pasidalijo kitokia istorija – jai teko susigyventi su tuo, kad serga depresija. „Paskaičiavau, kad, liaudiškai tariant, „psichūškėse“ esu gulėjusi apie metus. Atrodo, per tiek laiko turėtų visos depresijos išsilakstyt, bet ne. Visa mano liga liko ir aš žinau, kodėl. Jungas labai gražiai pasakė, kad sielos vaistais neišgydysi. Mano vaikišką sielą sužeidė ir aš žinau, kas. Buvau gydoma tik medikamentais, žinot, kad nemokamai pas psichologą galima nueiti tik vieną kartą (čia rajone, kuriame aš gyvenau)?“, - apie bėdas nuvyti ligą rašo mergina.
Pasidalinkite savo patirtimi su kitais, patarkite ar pasiguoskite – laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Liga“.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: