Tiek kūrėjai, tiek jų sukurto gėrio vartotojai kuria savas strategijas, kaip įgyvendinti savo tikslą mažiausiomis pastangomis.
Per ilgą istoriją kuriančioji visuomenės dalis sukūrė valstybę ir ją valdančias struktūras, kad apsigintų nuo savų sukčių, vagių, plėšikų, valkatų ir galvažudžių bei svetimų valstybių, ketinančių užgrobti jų sukurtą išgražintą ir praturtintą šalį.
Norint išlaikyti valstybės struktūras, būtina dalį sukurto gėrio skirti jų išlaikymui. Taip atsirado būtinybė mokėti mokesčius ir tarnauti kariuomenėje. Mokesčiai buvo kaupiami valstybės ižde, dabar vadinamame biudžetu, ir buvo skirti armijos ir teisėtvarkos struktūrų finansavimui, t. y. policijos, prokurorų, teisėjų ir jiems vadovavusių karalių, o vėliau prezidentų, išlaikymui.
Dabar, kai išsiaiškinome, kam kuriančioji visuomenė sukūrė valstybę ir joje kūrėjų tvarką užtikrinančias valstybines struktūras, galima pasvarstyti, kokio prezidento mums reikia.
Save aš priskirsiu prie kūrėjų, todėl čia vartojamą žodį „mes“ reikia suvokti kaip visuomenės kūrybinės dalies įvardijimą. Deja, pono Dievo valia yra ir kita visuomenės dalis, kuri šventa ir neginčijama savo teise laiko vartojimą.
Žiaurių pilietinių karų išdavoje abi konfrontuojančios visuomenės dalys surado kompromisą, vadinamą DEMOKRATIJA. Todėl prezidentą, kurio pagrindinė funkcija yra vadovauti valstybinėms struktūroms, užtikrinančioms piliečių saugumą ir teisingumą, rinks tiek kūrėjų, tiek vartotojų atstovai.
Senas demokratijos tradicijas turinčių valstybių kandidatai į prezidentus aiškiai deklaruoja, kurios visuomenės dalies interesams bus suteikta pirmenybė, todėl pakaitomis šalį valdo dešiniųjų ar kairiųjų atstovai. Dešinieji į pirmą vietą iškelia pareigą, kairieji – teises.
Galima nuspėti, kokiam kandidatui į prezidentus atiduos savo balsą už sukčiavimą, vagystes, plėšimus ar žudymus nuteisti piliečiai. Galima nuspėti, kad ir kandidatai į prezidentus deklaruos palaikantys tą visuomenės dalį, kuri yra gausesnė.
Mokesčius mokančių ir iš mokesčių surinkto biudžeto gyvenančių piliečių interesai skirtingi. Pirmieji norės laisvos rinkos, antrieji – socialistinių santykių. Kadangi Lietuvoje apie 50 proc. ūkinių santykių išlikę nuo taip vadinamo „brandaus socializmo“ laikų, tai kandidatams į prezidentus bus nelengva apsispręsti, kurią pusę palaikyti. Tai didele dalimi priklausys nuo to, kokia nuostata jiems buvo išugdyta šeimoje, t. y. nuo jų moralės.
Jeigu laimės valstybinį socialistinį sektorių palaikantys piliečiai, tokiu atveju šalį paliks ir į Didžiąją Britaniją bėgs kūrybinės visuomenės atstovai, jeigu įvyks priešingai, tai lengvos duonos ieškotojai bėgs į Švediją, kur šiuo metu klesti socializmas.
Kitų šalių prezidentų rinkimai rodo, kad socializmo era baigiasi ir vis dažniau laimi dešinieji nei kairieji.
Tikėkime, kad kuriančioji visuomenės dalis nesuklys rinkdama šalies prezidentą ir savo kūrybinį potencialą galės atskleisti tėvynėje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.