Po pirmojo seminaro paprašiau seminarų klausytojus apklausti savo mokinius, kokius pajamų generavimo šaltinius jie žino ir kaip jais ruošiasi naudotis baigę vidurinę mokyklą bei kitus mokslus.
Kai kurie moksleivių atsakymai mane šokiravo. Dalis dabartinių mokinukų (kai kur ta dalis siekė net trečdalį!) norėtų gyventi... iš pašalpų.
Žinoma, daugelis mokinių svajojo gauti gerą darbą. Geras reiškia, kad atlyginimas turi būti kuo didesnis, o paties darbo – kuo mažiau. Jų nuomone, toks svajonių darbas – valstybės tarnyboje, savivaldybėse, ministerijose, Seime. Dalies mokinių įsitikinimu, gerą darbą galima gauti tik užsienyje, ten esą atlyginimai tris – keturis kartus aukštesni. Liūdna, kad būta ir tokių, kurie planavo savo profesinę karjerą pradėti kaip... bedarbiai ir dar „susikombinavę“ invalidumą!
Seniau visi kaimo žmonės – nuo vos ūgtelėjusio vaiko iki dar pakrutančio senolio – sunkiai dirbo. Gamino, kūrė visiems reikalingas materialines gėrybes: maisto produktus, drabužius, rakandus, augino gyvulius. Suaugusių, kurie tiesiogiai nedalyvavo ūkinėje veikloje, o buvo kitų išlaikomi, buvo vos 1–2 proc.
O ką gi turime dabar? Lietuvoje išlaikytinių, t.y. žmonių, kurie savo veikla nesukuria pajamų tiek, kiek lėšų sunaudoja – beveik du trečdaliai šalies gyventojų. Jie gyvena iš įvairiausių pašalpų, stipendijų, pensijų ar yra giminių išlaikomi.
Iš kur imasi pinigai, kuriuos tie išlaikytiniai naudoja savo gyvenimui palaikyti? Iš to likusio trečdalio dirbančiųjų. Iš jų dirbančių ne viešajame sektoriuje, o versle, generuojančiame pagrindinę šalyje sukuriamos ekonominės pridėtinės vertės, kurios dėka ir laikosi visos šalies gyvenimas – vos pora dešimčių procentų (penktadalis) gyventojų. Kadangi pastarieji tesudaro šalies gyventojų mažumą ir jų dalis sunki, tad ir visiems kitiems, perdalinus „šalies pyragą“, po nedaug atitenka.
Viso Vakarų pasaulio ekonominės bėdos kyla dėl to, kad dirbančių ir sukuriančių realias gėrybes, būtinas žmonių gyvenimo kokybei užtikrinti, mažėja, o vartojančių tas gėrybes daugėja.
Kas laukia šalies, kurios jaunimas – svarbiausia darbo jėga – dar net nepradėjęs dirbti, svajoja gyventi iš pašalpų?
Liūdnas pavyzdys atsakant į šį klausimą galėtų būti riaušės, kurios neseniai sukrėtė Didžiąją Britaniją. Daugelį miestų buvo apėmę jaunimo maištai, vandalizmo aktai, išreiškiantys nepasitenkinimą valdžia, pažadėjusia sumažinti pašalpas niekad nedirbusiems ir beveik nesimokiusiems šalies gyventojams.
Suimti aršiausi riaušininkai pasirodė esą jauni žmonės, kurių jau trečia karta nesimoko ir nedirba – gyvena iš pašalpų. Tačiau jų vartojimo lygis – maitinimasis, drabužiai, buitinės priemones ir socialiniai būstai – pasirodė esą ne blogesni nei daugelio sunkiai toje šalyje dirbančiųjų, įskaitant ir imigrantus iš Lietuvos. Tai kodėl nemaištauti, kai „už dyką“ dalinamų gėrybių žadama sumažinti?
Taigi, stebuklų nebūna. Visos žmonių suvartojamos gėrybės kažkieno privalo būti pagamintos. Jokia mistinė „valdžia“ tų gėrybių nesukuria ir negali šelpti kažko savo sąskaita. Kažkas turi uždirbti tuos pinigus, ant kurių laikosi kiekvienos valstybės ekonomika, jos socialinė sistema. Ji gali gerai funkcionuoti tik tada, kai išlaikytiniai sudaro mažumą ir jų nedaugėja. Na, o tie, kurie juos šelpia, privalo stiprėti ir skaičiumi, ir darbų rezultatais. Taip pat labai svarbu, kad jiems būtų tinkamai padėkojama.
Paradoksas, bet tie, kurie uždirba pinigus, Lietuvoje kažkodėl nėra vertinami. Darbininkai, plušantys gamyklose, fabrikuose, ūkiuose, yra priskiriami prie žemesnės kategorijos žmonių, nes jie juodadarbiai, neturintys aukštojo mokslų diplomų.
Verslininkai – darbdaviai, kurie sukūrė darbo vietas tiems darbininkams, irgi priskirtini negatyviajai visuomenės daliai už tai, kad nėra patenkinti „valstybininkų ir elito“ veiksmais, kad bando nuslėpti dalį „smaugiančių“ mokesčių, nedidina atlyginimų savo darbuotojams iki valstybės tarnautojų lygio ir reikalauja daugiau dirbti.
Protingi tik tie, kurie daug ir gražiai kalba, kritikuoja, reikalauja. Pagrindinė jų „verkavimų“ tema, kad jie per mažai „gauna“. Suprask, pinigais nepakankamai įvertinami. Iš dalies reiktų sutikti su jais, kiek juos pataisius: įveskime teisingesnius darbų rezultatų vertinimus ir mokėkime už tuos rezultatus.
Teisingiausias darbinės veiklos ekonominių rezultatų vertinimas – konkrečiu darbu sukurta pridėtinė vertė. Ji atskleidžia ir darbų ekonominę naudą, ir jų efektyvumą.
Darbu sukurta pridėtinė vertė – antipodas imitacinei, beprasmei ir bergždžiai veiklai. Pridėtinė vertė turėtų būti pagrindinis darbų ekonominio derliaus rodiklis. Jis atsijos „pelus nuo grūdų“, atskirs našius profesionalus, nuo simuliantų ir imitatorių.
Produktyvus ir našus darbas neturėtų būti išimtis mūsų šalyje. Atvirkščiai – privalo tapti kiekvieno sąmoningo žmogaus siekiu ir vertinimo matu. Tik tada išlaikytinių skaičius ims mažėti, dirbančiųjų pajamos augti, o visos visuomenės gyvenimo kokybė ženkliai pagerės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!