Reikia ypatingų pastangų grabalioti, kur yra ta išėjimo, išorinio paviršutiniško netikrumo ir kelio atradimo durų rankena, kaip rašė Beata Tiškevič. Žmogaus viduje glūdi būtovės slėpiniai, žmogaus viduje yra kerintis minčių ir pasąmonės labirintas, kuris kartais padeda, o kartais gali pakišti koją ieškant gyvenimo prasmių.
Kartais žmogaus išorė man atrodo panaši į dovanų įpakavimo popierių. Vaikystėje dovanas, supakuotas į dovanų popierių, vertindavau labiau nei tas maišeliuose, nes man patikdavo paslaptis, kas ten yra viduje ir ilgai netgi laikydavau neišpakuotas, nes tiesiog grožėdavausi pačia dovana kaip daiktu. O juk gražiai supakuoti galima ir visišką menkniekį ir jis atrodys kaip kokia itin prabangi dovana, paskui šia gudrybe ir naudodavausi susizgribusi, jog pamiršau kažkieno gimtadienį (atleiskit, draugai).
Kalbu apie tokią išorę – dovanų popierių yra kaip rūbai ar automobilis, pasigražinimai bei visokie pasirodymai prieš kitus. Juk jie yra malonūs tik žmogaus akiai.
Tačiau kad ir kaip mes stengtumėmės būti objektyvūs, vertinti žmogų pagal atliktus darbus ir poelgius, bet kokiu atveju iš pradžių atkreipiame dėmesį į žmogaus išvaizdą, ji arba mums patinka, arba ne. O jeigu mes visi būtume akli, kas tuomet? Juk tuomet visi tie įpakavimai prarastų prasmę ir taptų ne tik kad nenaudingi (niekas negalėtų pasinaudoti savo išvaizda siekiant palankumo bet kokioje pozicijoje ar siekiant susirasti partnerį), bet ir juokingi. Šiuo atveju tinka vieno žmogaus, kuris dėl alergijos maistui nuo gimimo nėra į burną paėmęs žuvies ar riešutų, užduotas ironiškas klausimas: o tai kam ta žuvis išvis tuomet reikalinga? Juk valgyti aš jos nevalgau, o dar be to, jos ir kvapas nekoks.. Tuomet išvaizda taptų tokia pat bereikšmė, nesuprantama ir beprasmė kaip ta žuvis.
Paskutiniu metu galvoje sukasi rašytojo Roald Dahl mintis: „A person who has good thoughts cannot ever be ugly. You can have a wonky nose and a crooked mouth and a double chin and stick-out teeth, but if you have good thoughts it will shine out of your face like sunbeams and you will always look lovely“. (liet. Žmogus, kurio mintys iš prigimties yra geros, niekada negali būti bjaurus. Tu gali turėti kreivą nosį, perkreiptą burną ir dvigubą smakrą ir išlindusius dantis, bet jei tavo mintys yra geros, jos prasišvies pro tavo veidą į paviršių kaip saulės spinduliai ir tu visuomet atrodysi mielai).
Žinoma, galima atšauti, kad čia per daug jau saldžiai, vaikiškai ir apskritai gerų žmonių iš tikrųjų nėra, bet aš manau, kad yra gerų žmonių. Tie geri žmonės ne visada lengvai atpažįstami, nes jie dažnai sau patyliukais daro gera, per daug nesiafišuoja, mat tiesiog savireklamai neteikia reikšmės. Tuomet ši mintis, jog grožis gali spinduliuoti iš vidaus, prasišviesti į išorę, ir šis žmogus bus mielas ir tuo gražus, įgauna prasmę. Tada įgauna prasmę, kai žinome, ką žmogus mąsto, kuo gyvena, apie ką dainuoja ir dėl ko liūdi.
Čia kaip ir nepažįstamų žmonių nuotraukos: jas žiūrėdami matome tik simpatiškus arba nesimpatiškus veidus, rūbus, aplinką, o pažįstamų ir draugų nuotraukos, atrodo, spinduliuoja jų mintis, kurias pažįsti, apie kurias yra diskutuota prie begalės arbatos puodelių, vyno taurių, etc., tos nuotraukos pačios savaime gražios vien dėl to, jog žinai tų žmonių vidų, žinai, ką jie skleidžia pasauliui, kodėl jų akys švyti.
Tokiam akių švytėjimui reikalingas vidaus ugdymas, būtina kultūra. Nes be kultūros ir meno, žmogus sudžiūtų kaip ta muselė ant palangės ir nustiptų. Na, egzistuoti tai gal ir egzistuotų, bet jau nebegyventų savo vidumi.
Štai, pavyzdžiui, beveik visada, kai nueinu į teatrą, imu netverti savo kailyje, ypač tada, kai užgęsta šviesos ir tik tik prasiskleidžia uždanga, man rankos nyžti nyžta imti ploti katučių ir šokinėti kėdėje iš nekantrumo, laukiant, kas toliau bus ir kokių minčių po spektaklio aš parsinešiu į namus. Arba tas nerealus jausmas, kai išėjus iš koncerto pasisemiu tiek energijos, jog užskrendu laiptais į ketvirtą aukštą per tris sekundes ir atsigulus į lovą tamsoje vis dar kambarį apšviečia šypsena veide.
O tie, kurie sako, kad tokios kultūros formos – tai per daug brangu, tiesiog ne tie prioritetai jūsų ir nereikia čia savęs apgaudinėti. Nes Lietuvoje apsilankyti spektaklyje ar koncerte yra labiau nei įmanoma ir galimos netgi kassavaitinės kultūros išvykos, jei yra didelis noras. Štai Operhauze studentams išvis pigiau grybo – svarbu nuvykti valandą prieš- ir už dešimt-penkiolika litų galima stebėti aukščiausio lygio pasirodymą.
Ir gerų spektaklių teatruose daugiau negu daug, kartais net apsvaigsta galva, kurį pasirinkti. Atrodo, kiek laiko yra praleista vien juos renkantis, nes laiko ir pinigų limitas – sakykit, ką norit, - vis tiek riboja pasirinkimą.
Šiaip jau kartais (o net gi ir dažniau negu kartais) studentui nueiti į spektaklį gaunasi pigiau, nei pavalgyti mieste. Tai tada kam gi valgyti, geriau eime kartu į teatrą!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!