Prieš pradėdamas dalintis savo pastebėjimais bei mintimis ir nenorėdamas būti išvadintas bailiu ir nepatriotu trumpai papasakosiu apie save. Prieš beveik trejus metus savo noru baigiau bazinius karinius mokymus (BKM). Mokymus baigiau su savo tiesioginio vado puikiu įvertinimu ir beveik maksimaliu (298 taškai iš 300) fizinio parengimo rezultatu. Tuo metu dar nebuvo kilusi potenciali grėsmė iš rytų, tad tarnybą atlikau, nes, mano manymu, kiekvienam jaunam vyrui derėtų atlikti karinę tarnybą dėl savęs ir pareigos tėvynei. Kadangi privalomas šaukimas man nebegresia, todėl manau, galiu neutraliai įvertinti susidariusią situaciją.
Mane papiktino kategoriški komentarai ir pasisakymai apie visus tuos, kurie norėtų išvengti šios, skubos tvarka atnaujintos privalomos karinės tarnybos. Kaip tik šie jaunuoliai nebuvo išvadinti: „šliurėmis“, „bailiais“, „lepūnėliais“ ir net „žmogėnais“. Ne ką mažiau buvo menkinami ir jų asmeniniai gyvenimai. Mat „paskolos paimtos per durną galvą“, „gerbūvis sukurtas tėvelių“, o jų naujai įkurti, jauni verslai ar sunkiai rastos darbo vietos – „mistiniais“. Liūdna stebėti tokius pykčio ir, panašu, neapykantos protrūkius mūsų visuomenėje. Nors, ko gero, mūsuose to niekada ir nestigo.
Pasigirsta palyginimų su Izraelio valstybės atveju. Ten juk tarnauja visi: ir vaikinai, ir merginos, „net dauno sindromu sergantys asmenys“. Tiesą sakant, tai yra puikus pavyzdys. Kas gali ginčytis, jog tokių valstybių kariuomenėse ugdoma meilė tėvynei, tinkamos moralinės nuostatos ir gyvenime reikalingos asmeninės savybės. Tačiau ten visi žino, kad tarnaus nuo pat mažens. Todėl jaunimas tam yra moraliai pasiruošęs ir svarbiausia – tai suplanavęs. Šiuo atveju palyginimas su dabartiniu, mūsų valdžios įvestu laikinu privalomos karinės tarnybos atnaujinimu visiškai netinkamas.
Sutinku, kad šiais laikais jaunimui kartais trūksta atsakomybės ir kitų gyvenime reikalingų savybių, kurios galimai būtų išugdytos kariuomenėje. Taip pat sutinku, kad galimai bus ir nemažai veltėdžių, kurie mėgins išvengti karinės tarnybos. Tačiau, ko gero, pirmiausia veltėdžius ir reiktų imti tarnauti. Sakysite, jie bus nemotyvuoti? Galbūt. Tačiau ar bus motyvuotas tarnauti tas, kuris neseniai pradėjo karjerą ir staiga jam tenka ją nutraukti. Juk visi puikiai suprantame, kad praktikoje jo darbo vieta bus greitai užimta. Juk lentynos parduotuvėje tuščios irgi nebūna. Rinkos ekonomikos dėsniai galioja ir darbo rinkoje.
Šis atvejis pakankamai jautrus tam tikrai daliai visuomenės ir tikrai gali tapti asmenine problema jaunoms šeimoms (ypač jei šeimos statusas neįteisintas vedybomis) ar dirbti motyvuotiems jaunuoliams. Juk suprantame, kad nebūtinai tas, kuris nenori/negali tarnauti yra „tėvynės išdavikas“. Atvejų būna įvairių, todėl neskubėkime teisti.
Neretai valdžios sprendimus norėtųsi palyginti su piktžolių ravėjimu dalgiu, kai norima išspręsti problemas įstatymais, kurie paliečia visus: ir nusidėjusius, ir sąžiningus. Šiek tiek ramina tai, kad šį kartą yra numatytos išimtys tiems, kurie dėl objektyvių priežasčių galės atidėti tarnybą. Tai turėtų spręsti regionuose sudarytos komisijos. Belieka tikėtis, kad komisijos priiminės sprendimus objektyviai ir nešališkai. Ką gali žinoti, gal ir politikų bei aukštų valdininkų vaikai ar anūkai neišvengs tarnybos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!