Ne santarvės, ne ramybės, ne supratimo, o tik pinigų. Tuomet supratau vieną. Mums realiai nieko nereikia, nes patys turime visko, ko tik širdis geidžia, o už tolerancijos kiekį Lietuvoje apskritai turėtų jei premiją įteikti... Kodėl taip sakau? Ogi pažiūrėkime.
Kaimynas paliko automobilį ant pievelės. TOLERUOJAME. Juk jis nekaltas, jog nėra vietos prie pat jo buto. Kai KAS NORS įrengs pakankamo dydžio aikštelę, kurioje tilptų kad ir po 5 automobilius vienai šeimai, tuomet ant pievelės nestatysime.
Giminaitis rūko kontrabandines cigaretes. TOLERUOJAME. Juk jis nėra toks turtingas, kad pirktų cigaretes iš parduotuvės, o rūkyti jam būtina, kad būtų sveikas ir gražus... Ir nesvarbu, kad tokiu būdu vagiame patys iš savęs nesumokėdami mokesčių.
Bendradarbis pilasi kontrabandinius degalus. TOLERUOJAME. Vėlgi jaučiamės neturtingi ir neišgalintys įsipilti degalų degalinėse, sumokėti akcizą ir nevogti iš savo valstybės.
Naktį kaimynai švenčia. Triukšmauja. TOLERUOJAME. Juk nenueisime pasakyti kaimynui, kad jau ramybės valandos (dar langus kerštaudamas išdaužys). Net ir nepaskambinsime tvarkos sergėtojams – mes gi ne skundikų tauta...
Jaunimas nori nusipirkti alkoholio. Mes patys parduodame, padedame įsigyti arba tiesiog TOLERUOJAME, jog tai vyksta. Taigi jiems reikia atsipalaiduoti, nieko tokio, kad su kompanija šiek tiek paragaus.
Policijai sustabdžius už greičio viršijimą ar kt. pažeidimą stengiamės išvengti teisėtos baudos, kuri dažniausiai gali būti mažesnė, ir duodame policininkui kyšį. TOLERUOJAME. Juk policininkų algos mažos, o patys draugams galėsime pasigirti su kokiu kyšiu nuo „teisingumo rankos“ išsisukome.
Jei giminaitis ar draugas pakilo nuo stalo su kvapeliu ir važiuoja namo. TOLERUOJAME. Juk kiekvienas geriau žino, kada jam galima vairuoti, kada ne?
Prireikus nueiti pas gydytoją iš anksto pasitaupome, susiruošiame lauknešėlį. TOLERUOJAME. Pas gydytoją juk tuščiomis neisi, dar „nugydys“.
Ne vienas ir ne du darbuotojai Lietuvoje „kombinuoja“ daiktus, prekes, įrankius iš darbdavio. TOLERUOJAME. Vėlgi, tos per mažos algos, pasiteisinimai, kad darbdavys vis tiek nepastebės ar pan.
Ne vienas tėvelis veža savo vaikus, nedėvinčius saugos diržo gale. TOLERUOJAME. Juk vaikai nori važiuodami pasižvalgyti, jiems reikia judėti, negalime varžyti jų laisvės...
Seime svarstomi pakeitimai ir nusprendžiama pakelti mokesčius silpniausiai valstybės grandžiai. TOLERUOJAME. Negi mes kokie ispanai, kad su plakatais susirinktume prie Seimo ir daugiatūkstantine minia be jokių riaušių pagiedotume savo himną. Atkreiptume dėmesį ir parodytume, jog mums rūpi?
Pavasaris – švaros metas. Daugiabučiai, savivaldybės organizuoja tvarkymosi akcijas. TOLERUOJAME nedalyvaujančius. Daliai „ne lygis“ šiukšlę pakelt, pensininkams per sunku, kiti šiaip nusistatę, jog jei ne šiukšlina, tai ir pakelti šiukšlių nebūtina.
Šias tolerancijos pastraipas būtų galima tęsti be galo. Bet ar tai padės susimąstyti, kad artimam žmogui padovanota šypsena suteiks šansą atidaryti močiutei duris? Močiutė nudžiugusi savo ruožtu sudrausmins praeivį, pamiršusį surinkti vedžiojamo augintinio dovanas. Pastarasis besijuokdamas tai padarys ir pasilenkęs pamatys nukritusią piniginę, kurią grąžins į rastų daiktų skyrelį. Savininkas savo ruožtu padarys gerą darbą ir gerumo grandinė neužsidarys.
Noriu paklausti, kodėl mes toleruojame daromus net ir nedidelius nusikaltimus, kurie nori nenori išsigimsta į didesnius, bet netoleruojame gerų darbų? Kodėl toleruojame besikeikiančius (tai jau standartas), o netoleruojame besišypsančių (čia jau tikriausiai ligonis)?
Kodėl toleruojame algas vokeliuose, o netoleruojame oficialių mokesčių? Kodėl toleruojame kontrabandines prekes, o netoleruojame narkotikus pardavinėjančių?
Ar ne laikas susimąstyti ir apgręžti tolerancijos ribas? Ar ne laikas pačiam į rankas paimti šluotą ir padaryti tvarką savo kieme? Ar ne tu, LIETUVI, esi atsakingas už tai, ką daro tavo vaikas? Draugas? Kaimynas?
Laikas suprasti, kad tas „kažkas kitas“, kas turi įrengti aikšteles, kas turi sumažinti mokesčius, kas turi nubausti skriaudžiančius, kas turi įvesti tvarką, yra tas pats „AŠ“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!