Pirma. Didžiuliai projekto kaštai. Tokių lėšų Lietuva neturi, todėl privalės skolintis iš bankų. O tai, priklausomai nuo bankų sąlygų, projekto kainą padvigubins, jeigu nepatrigubins. Didžiausia blogybė yra ta, kad tokiam ilgam projekto laikotarpiui niekas negali tiksliai prognozuoti bankų palūkanų, už kurias lėšos bus pasiskolintos.
Aišku viena – bankai norės gauti savo dalį, kokia situacija aplinkinėse elektros rinkose besusidarytų, todėl viską turės padengti elektros tarifas vartotojams, netgi jeigu jis bus didesnis už rinkos kainą. Tokiu būdu vieną energetinės priklausomybės formą – elektros importą ir rusiškas dujas Elektrėnams – pakeisime kita energetinės priklausomybės forma – užsienio kapitalo bankams.
Antra. Europos Sąjunga privertė mus uždaryti Ignalinos elektrinę, kuri dar galėjo sėkmingai veikti keletą dešimtmečių. Nepaisant to, kad jos saugumas, lyginant su projektiniu variantu, buvo ženkliai padidintas, kad ji turėjo galiojančią licenziją ir buvo viena saugiausių atominių elektrinių, jeigu ne visoje Europoje, tai bent jau Rytų ir Vidurio Europoje. Pagrindinis argumentas elektrinės uždarymui – Černobilio tipo reaktoriai.
Beje, reikia paminėti kad Černobilio elektrinė ne šiaip sau sprogo, bet buvo susprogdinta kvailų, neatsakingų eksperimentatorių. Tokiu atominei energetikai nelabai palankiu metu stebina, kad naujajai elektrinei pasirinkti „Hitachi“ Fukušimos tipo reaktoriai. Kaip RBMK tipo reaktorius persekioja Černobilio avarijos šleifas, taip „Hitachi“ tipo reaktorius persekios Fukušimos avarijos šleifas. Nėra jokių garantijų, kad ateityje jie taip pat nebus pripažinti nesaugiais ir valstybės, turinčios atomines elektrines su tokio tipo reaktoriais, bus priverstos jas uždaryti neišnaudojus resursų. Koks tada bus lietuviškos elektros tarifas?
Trečia. Ignalinos atominės elektrinės uždarymo projektas nuolat vėluoja ir stringa. Visos suinteresuotos uždarymo pusės kaltina viena kitą dėl stringančių darbų ir vėluojančių atsiskaitymų, projektas darosi panašus į nevaldomą. Kas galėtų paneigti (jau banalia tapusi frazė, bet kokia teisinga!) kad taip pat neatsitiks su nauju Visagino atominės elektrinės projektu?
Ketvirta. Visagino atominės elektrinės projektas būtų sukoncentruotas viename nedideliame Lietuvos regione, didžiąją projekto užsakymų, o tuo pačiu ir pinigų dalį pasiimtų užsienietiški technologijų ir paslaugų tiekėjai. Alternatyvūs energetikos strategijos variantai: biokuras, vėjo, saulės, kiti atsinaujinančios energijos šaltiniai, namų renovavimas apimtų bemaž visą Lietuvos teritoriją, juose dalyvautų daug didesnis vietinių kompanijų skaičius, tokiu būdu daug didesnis pinigų kiekis liktų šalyje ir skatintų ekonomikos augimą.
Ūkiškai kalbant, naujos atominės elektrinės atveju didžiulės sumos pinigų už atliktus darbus iškeliautų iš Lietuvos kaip „Hitachi“ darbo užmokestis, tuo prisidėdamas prie Japonijos BVP augimo. Alternartyviu atveju šitie pinigai keliauja į Lietuvos gamintojų ir darbuotojų kišenę bei augina Lietuvos BVP.
Penkta. Labai jau įtaigi buvo Algimanto Čekuolio reklama. Tik ne visi suprato, kad jis agitavo už.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!