Ar taip buvo visada? Ne – kai pasaulis sukosi lėčiau, kai dar nebuvo televizijos, žmonės grįžę po darbų įsijungdavo radiją. Būtent radijas buvo ta priemonė, kuri padėdavo ir namų šeimininkėms praskaidrinti rutiną. Radijas buvo ta priemonė, kuri žmones linksmindavo, šokdindavo ir suteikdavo informaciją.
Kartais pagalvoju, kaip pasikeitė radijas atsiradus televizijai? Ir tai priverčia mane pasiknisti bibliotekos knygų lentynoje ir išsitraukti keletą knygų, galinčių man atsakyti į šį įdomų klausimą. Pirmoji knyga, kurią stveriu, man jau gerai pažįstama. Vadinu ją medijų biblija, padedančia man atsakyti į visus su šia tema susijusius klausimus. Tai Marshall McLuhan „Kaip suprasti medijas. Žmogaus tęsiniai“.
Šis medijų guru medijas skirsto į šaltas ir karštas. Kitaip tariant, šaltomis jis vadina tas, kurios reikalauja itin gilaus visų žmogaus juslių įsitraukimo, jos nori būti sušildytos ir užbaigtos. Kaip tik prie jų autorius priskiria televiziją. Tuo tarpu radiją jis vadina karšta medija, kuri reikalauja ją pratęsti įtraukiant tik vieną juslę – klausą.
Ir iš tiesų, radijas yra pakankamai nereiklus, jis leidžia žmogui ne tik jo klausyti, bet ir dirbti kitus darbus. Jis gali tapti tiesiog fonu. Tuo tarpu televizija prikausto žiūrovą prie ekrano ir reikalauja jai atsiduoti. Būtent tai sėdėdami ant sofos ir valgydami greitai pagaminamą maistą žmonės ir daro. Ir labai dažnai jie tai daro vakarais. O ką gi televizija rodo tokiu paros metu? Ogi pramogines laidas ir serialus.
Pastaruosius žiūri ir namų šeimininkės, norėdamos atsipūsti nuo dienos darbų. Ir čia minčių ir apmąstymų tėkmė atveda mane iki kito natūralaus klausimo. Kodėl žmonės žiūri serialus ir muilo operas? Kada jie pradėjo tai daryti? Juk anksčiau, kai televizijos dar nebuvo, jie klausydavo visų šių fikcijos žanro laidų įsijungę radiją…
Ir tikrai. Radijo enciklopedijoje rašoma, jog radijo dramos atsirado dar tuomet, kai nebuvo televizijos. Amerikietis Eric Barnouw pasakoja, jog šis žanras gimė didžiosios depresijos metais, kai Amerika skendėjo gilioje ekonominėje krizėje. Tai buvo nemokama pramoga radijo klausytojams ir tikras išsigelbėjimas aktoriams, nebegalintiems susirasti darbo teatre. Radijo dramos tapo priemone, priartinančia radiją prie žmogaus, leidžiančia jam išgirsti paprastų žmonių paprastą gyvenimą, pasijuokti ar „susipažinti“ su tais, kurie iš tiesų verti pagarbos ir išaukštinimo.
Bet atėjo diena, kai pasaulis išvydo pirmąjį per atstumą siunčiamą vaizdo signalą… Tai buvo diena, nulėmusi radijo kaip medijos ateitį. Populiariausios radijo dramos vis labiau neteko klausytojų dėmesio su lig ta diena, kai televizija atrado savo pašaukimą ir perėmė šią malonią žmonių linksminimo ir prablaškymo funkciją iš radijo. Dar daugiau. Ji perėmė ne tik pačią funkciją, bet ir ištisas radijo dramas su visu siužetu, veikėjais ir vietomis. Tiesiog radijas transliavo kokią muilo operą ar situacijų komediją, o čia šast, vieną dieną ir ji persikelia į televiziją.
Tas pats siužetas, tas pats veiksmas vyksta toliau, kaip žmonės jau įpratę, tik kad dabar jau televizoriaus ekrane, o ne radijo eteryje. Tiesa, ne viskas iš karto klostėsi taip gerai. Kai kurie jau buvo įpratę prie savo vaizduotėje susikurtų personažų ir vietų tiek, kad matyti juos, kažkieno kito apipavidalintus, buvo sunku. Tačiau naujosios daugiaserijinės vaidybinės televizijos laidos vis labiau populiarėjo, o radijo dramos sulaukė vis mažiau dėmesio.
Kažkaip keista, pagalvoju, visą laiką radijas buvo pramogų poreikio patenkintojas, kol galiausiai susitraukė ir liko tik muzikos bei informacijos transliuotoju. Ir lengva ranka visas pramogas ir visus fikcijos žanrus susiglemžė televizija. Ir čia vėl grįžtu prie M. McLuhan minčių. Pasirodo, taip atsitiko ne veltui. Anot šio medijų dievuko, būtent šaltos medijos (tokios, kaip televizija) tinka transliuoti vaidybinius žanrus.
Jos įtraukia žmogų, leidžia jam įsijausti į vaizduojamų herojų gyvenimus, kartu su jais džiaugtis ir verkti. Ir visa tai iš tiesų nėra tikra, todėl nesukelia žmogui labai daug streso. M. McLuhan pasakoja, kad televizijai reikia proceso, kažkokio veiksmo, kurį žmogus galėtų interpretuoti ir analizuoti. Tuo tarpu radijas yra tokia medija, kuriai reikalingas būtent rezultatas. Kaip tik radijas gali transliuoti karštas naujienas, nesukeldamas žmonėms tiek streso, kiek darydama tą patį suteiktų televizija.
Ir vieną dieną, pasiskaičius apie radiją ir pasigavusi nostalgišką nuotaiką, nusprendžiu, kaip vaikystėje, jo pasiklausyti. Įsijungiu radijo stotį „M-1“, o čia, kaip mano paskutiniųjų dienų mintis perskaitę, kalba suvaidinti personažai: Saulėnas, Vydas ir kiti. „Na gi, na gi, M. McLuhanas suklydo“, - pagalvoju. - Pasirodo ir radijuje gali egzistuoti suvaidinti personažai“. O tada pradedu analizuoti savo mintį.
Taip, jie atsirado radijuje, bet juk net jiems ilgainiui prireikė televizijos ekrano! Ir iki šiol juos galima išvysti vedant įvairiausias laidas ar laidant juokelius žydrajame ekrane. Tada klausydama mąstau toliau: jeigu pirmą kartą gyvenime įsijungus radijo imtuvą išgirsčiau šiuos veikėjus, pagalvočiau, kad radijo direktorius išprotėjo, jei priėmė tokius kvailius. O jei pirmą kartą gyvenime pamatyčiau juos per televiziją, suprasčiau, jog tai vaidyba…
Tada mintyse tyliai atsiprašau dėdės M. McLuhano, kad buvau suabejojus jo autoritetu. „M-1” personažų pavyzdys – puikus patvirtinimas, jog šis autorius, gyvendamas dar gerokai iki mūsų laikų, sugebėjo taip giliai įžvelgti medijų prasmę ir esmę, kaip dar niekam nepavyko iki šiol. Juk iš tiesų būtent televizija leidžia pailsėti patogiai įsitaisius ant sofos, valgant greitai pagaminamą maistą ir žiūrint dar vieną „Daktaro Hauso“ ar „Nusivylusių namų šeimininkių“ seriją. O radijo mes klausomės važiuodami automobiliu. Taip leidžiame sau atlikti du darbus vienu metu: vairuoti ir išklausyti „200 sekundžių informacijos“.
