Taigi socialiniame puslapyje aš kiekvieną (ne)mielą dieną skaičiau jo būsenas, žiūrėjau į jo pasidalinimus, mačiau visus „patinka“. Ir visa tai mane vis labiau liūdino. Visos jo naujienos, mintys, samprotavimai buvo (ir, manau, yra) tik neigiamo turinio: „Naikinkime!“, „Griaukime!“ „Nepasiduokime!“, „Kovokime!“ ir pan.
O jau žmonių spjaudymasis pykčio purslais komentaruose mane dar labiau stebindavo. Iš kur tiek neapykantos? Tiek noro kariauti? Ir prieš ką vyksta kova? Primena bergždžią dvikovą su vėjo malūnu, kurią stebi kita nepateisinama pusė, kurios vienintelė veikla yra pašaipos kiekvieno atėjusio į sceną atžvilgiu. Vieni nieko nedaro, kiti daro blogai. Bet čia tik mano nuomonė.
Ir ne, ne, ne.. Aš nesu nei kokia anarchistė, nei antifa narė. Pastarąjį iš viso smerkiu. Aš lygiai taip pat myliu savo šalį, lygiai taip pat stengiuosi jos naudai, gerovei, lygiai taip pat noriu jai tik gero. Man patinka tautininkų idėjos, ir, manau, patiktų daugeliui, bet jos pateikiamos ne tokiu būdu.
Pažiūrėkime į antraštes: „Akcija prie Seimo „Reikalaujame referendumo“, paklausykime šūkių: „Saugok lietuvybę, ginkluokis ir apgink!“, „Savo žemės neišduosim, Briuseliui neparduosim“. Ar manote, kad lengva pamilti žmogų, kuris nuolat yra viskuo nepatenkintas, kuris nuolat bamba ir skundžia kaimynus? Ne, lengviau mylėti yra tą, kuris yra laimingas, džiaugiasi gyvenimu ir dalinasi tuo džiaugsmu su kitais.
Pažiūrėkime į projektą „Misija: Sibiras“. Lietuviškas, patriotiškas. Žinote, kodėl į jį veržiasi šitiek jaunuolių? Kodėl visi nori į vykti į tuos Rusijos užkaborius ir tvarkyti seniausiai užmirštas kapines? Nes jie neša ne idėją „apginkime tėvynės ištremtuosius, kurie ilsisi priešų žemėje“, o idėją „gerbkime ir mylėkime savo protėvius, prisiminkime jų kančią, atsidėkokime jiems už jų ištvertą vargą“.
Negirdžiu šūkio „Lietuvi, mylėk tėvynę“, o girdžiu „Ginkluokis“. Nematau straipsnio pavadinimo „Lietuva žengia pirmyn“, o matau „Lietuva dūsta ES gniaužtuose“, per vakaro žinias rodo tautininką, kuris skelbia, kad reikia reikalauti savo teisių, kai galėtų sakyti jog įsteigė naują būrelį vaikams, kuriame jie mokysis Lietuvos istorijos, pilietiškumo, pagarbos savo šaliai. Neperšu kažkokių hipiškų idėjų, tik patariu, kad teigiamomis emocijomis pasieksite daug daugiau. Kai uždegsite žmones meile savo šaliai, tada jie patys suvoks kada ir su kuo kovoti, kada ir ko reikalauti.
Noriu pabrėžti, kad nesu prieš tautininkų idėjas – daugelis jų yra man priimtinos, bet jeigu iš tiesų norite pakeisti ką nors savo tėvynėje, nustokite taip dažnai kartoti „jaunuoli – kovok“ ir kartas nuo karto įterpkite į kalbą „jaunuoli – mylėk“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!