Sekmadieniui pasirinkome kelionę nuo Užupio angelo iki senųjų Šeškinės sodų, kuriuos į dvi skirtingas zonas padalina Geležinio Vilkio gatvė.
Norinčių prasieiti dviejų bičiulių kompaniją surinkau „Spark“ paslaugos „VW UP“ elektromobiliu (1,75 euro) iš Liepkalnio ir Senamiesčio. Palikome sparką prie Užupio angelo, „One for All“ išgėrėme kavos, nes „Užupio picerija“ buvo perkrauta, ir iškeliavome.
Ėjome Užupio g. iki Vilnelės, pro meno Galerą, Tibeto skverą, Onos bažnyčią, Katedros aikštę, Gedimino prospektą, Baltąjį tiltą, Europos aikštę. Artėjo kelionės vinis – turistų akimis pažvelgti į Šnipiškes. Dar 5 min. ir įžengėm į pagrindinę, bene tvarkingiausią rajono gatvę – Giedraičių.
Beeidami aptarinėjom įvairias idėjas.
Pavyzdžiui, kaip būtų šaunu, jei Šnipiškių Šanchajumi (bet turbūt labiau tiktų sakyti lūšnų) vadinamą kvartalą kas nors paverstų neišgražintu ir nenupoliruotu architektūros parku. Įsivaizduokite, gatvelių grindinys būtų sutvarkytas, įrengtas saugus apšvietimas ir nuorodos turistams. Būtų padaryti žemėlapiai, ką ir kur galima pamatyti, paaiškinimai, kodėl toks kvartalas čia klesti, trumpa istorija apie jį lydėjusius gaisrus, kitokius iškeldinimus, vietinius girtuoklius ir medinukus, kuriuose gyvena po 4 šeimas. Kad turistams būtų saugiau, kvartale galėtų dažniau lankytis policijos ekipažas ar panašiai.
Turistai, nenutoldami nuo centro, galėtų pasibaisėti ar pasigrožėti nenupoliruota Lietuva. Tokia, kokios dar reikėtų paieškoti nutolus nuo sostinės į mažus miestelius ir kaimelius.
Vėsų (buvo apie - 1 laipsnį) ir be vėjo sekmadienio vakarą Šnipiškės skleidė du kvapus – sprangų dūmų ir pūvančių lapų, kuriuos su gatvelių dumblu sumaišė automobilių padangos. Iš dūmų kvapo galima buvo spręsti, kad deginamos tikrai ne beržo malkos. Akį glostė sena medinė architektūra, vietomis praktiškai patobulinta viskuo, kas pasitaikė po ranka.
Gatvės šiame rajone tokios šlapios, kad kai kuriose vietose negalima buvo praeiti, reikėjo tiesiog bristi. Todėl einantiems ten pasivaikščioti dabar reikėtų apsiauti guminius batus arba aukštesnius batus su „Gore-tex“ membrana.
Šnipiškės sudaro savotiškos trys dalys – pirmoji tarp Kalvarijų ir Giedraičių gatvių (labiausiai apleista ir tanki); antroji – nuo Giedraičių iki Kernavės, Daugėliškio, Krokuvos gatvelių (panašiau į kaimą nei į miestą); trečioji – nuo Žalgirio gatvės iki Vilniaus licėjaus (savotiškos aukštutinės, tvarkingesnės Šnipiškės). Mes keliavome per Giedraičių gatvę iki Daugėliškio g., sukome į kairę ir ėjome iki Kernavės g., paskui kirtome Žalgirio g. ir ėjome iki Utenos g., iš jos pasukome į Širvintų gatvelę ir išėjome prie Vilniaus licėjaus. Nuo ten, praėjome pro prekybos centrą Ozas, būsimą DELFI sporto areną ir J. Ralio gatve išėjome į J. Kazlausko gatvę Baltupiuose.
Maršruto trukmė – 1 val. 40 min. Atstumas – 7.4 km. Sudeginta kalorijų – 788.
Nauja ciklo „Kitokie pasivaikščiojimai“ dalis – kiekvieną savaitę DELFI Piliečio rubrikoje.
Norite papasakoti apie jūsų mėgiamas kitų neatrastas Vilniaus ar visos Lietuvos vietas? Rašykite mums el.p. pilieciai@delfi.lt!