Kvailas nėra tas, kam valstybė moka už tai, kad jis nelįstų į jos kišenę. Klausimas ne tas, ar tautos tarnams reikia mokėti ne tik už darbą, bet ir už tai, kad jie susilaikytų nuo pagundų imti kyšius ir vogti, o tas, kiek reikia mokėti. Ar mokėti reikia atsižvelgiant į tautos skurdą ar, priešingai, nusispjaunant ant to skurdo ir nusivalant į tautą batus? Išspręsti šią problemą neįmanoma neišsiaiškinus, kiek kainuoja asmens, konkrečiu atveju seimūno, sąžinės kilogramas.
Nikita Chruščiovas, kaip savo laiku skelbė sovietų oficialioji propaganda, „perauklėjo“ vagį, suteikdamas jam dviejų kambarių butą Maskvoje ir duodamas sinekūrą – gerai apmokamą darbą. Tokį darbą pakanka tik imituoti, bet ne dirbti. Kadangi Chruščiovas šį butą davė ne „chruščiovkoje“ ir ne miesto pakraštyje, jis dabartinėmis kainomis kainuotų apie 240-250 tūkstančių dolerių (550000-575000 Lt).
Tiek mokėti vagiui, kad jis nevogtų? Kaip gali tuomet neįsižeisti doras ir tyras kaip kūdikio ašara Seimo narys, gaudamas tas sumautas kapeikas – kokius ten 4, na, viską sudėjus gal 7 tūkstančius litų?
Kas turi polinkį maišyti savo ir valstybės kišenes, tas jo neatsisakys, kiek jam bemokėtum? Be to, neįmanoma nustatyti kiek kainuoja kilogramas seimūno sąžinės? Ne, neįmanoma.
Teisingas atsakymas, vis dėlto, yra. Seimūno sąžinės kilogramo kaina yra tokia, kokią už ją moka suinteresuoti asmenys, pavyzdžiui, veikėjai, „prastumiantys“ jų privačiasavininkiškus interesus tenkinančius, bet visuomenės interesą ignoruojančius įstatymus. Šie veikėjai moka jų pačių siūlomą kainą praktiškai vos ne viešame aukcione. Viešame? Būtent, nes tokie aukcionai yra vieša paslaptis.
Pagaliau, klausimų klausimas: ar gali tokią kainą mokėti valstybė? O ar galima paklausti kvailiau?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!