Būtų buvę „kaip visada“, jei Lietuvos švietimo profesinė sąjunga nebūtų iškėlusi švietimo ministrui daug kam galbūt netikėto ir keisto klausimo dėl neformalaus suaugusiųjų švietimo. Panašu, kad tokio klausimo nesitikėjo ir G.Steponavičius, „nurašinėdamas“ tūkstančius darbingų mokytojų į švietimo sistemos istorines atliekas...
Kas gi vyksta šioje Lietuvos švietimo sistemos grandyje? Kodėl suaugusiųjų švietimo šūkiai ir tokios garsios prieš kelis metus „mokymosi visą gyvenimą“ deklaracijos staiga tilo nutilo?
Šios vasaros vidury berengiant Europos Komisijai socialinių partnerių pranešimą dėl kai kurių socialiai pažeidžiamų suaugusiųjų grupių galimybių gauti finansinę paramą ir mokytis, apibendrinant beveik 40 psl. darbą, netikėtai sužinojau, kad Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas (liepos 16 d.!) svarstys neformalaus suaugusiųjų švietimo klausimą. Tad negalėjau nesudalyvauti svarstyme ir nesužinoti šios švietimo srities aktualijų.
Posėdžio dalyvių buvo negausu: be kelių amžinai skubančių Seimo narių, ŠMM viceministro, manęs (socialinių partnerių atstovės) ir dviejų suaugusiųjų švietimo organizatorių atstovų, ši tema pasirodė mažai kam įdomi. Pagalvojau, nenuostabu, nes žinant, kaip Lietuvoje ir Europos sąjungoje neformalusis suaugusiųjų švietimas, painiai reglamentuotas įvairiausiais dokumentais (teisės aktais, memorandumais, strategijomis, vienur aptariamas švietimo, kitur – mokymosi aspektu), – mažai kas nori veltis į diskusijas.
Vis dėlto, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko dėka, į suaugusiųjų švietimą buvo pažiūrėta rimtai: sudaryta darbo grupė suaugusiųjų švietimo įstatymui tobulinti. Rugpjūčio 29 d. pirmajame darbo grupės pasitarime nutarta, kad iki spalio 1 d. reikia parengti įstatymo pakeitimo projektą Seimui.
Tai formalioji problemos pusė. Kita šio „medalio“ pusė daug įdomesnė. Vieša paslaptis, kad neformalusis suaugusiųjų švietimas kai kam – tikra aukso gysla, puikus būdas gerai pasipelnyti. Mat neformalusis neprofesinis suaugusiųjų švietimas Lietuvoje yra dosniai finansuojamas privačių, valstybinių ir kitų institucijų: šalies ir tarptautinių fondų, pilietinių organizacijų, įmonių ir kt.
Įvairūs europiniai, regioniniai bei vietos struktūriniai fondai, siekiantys stiprinti žmogiškąjį/socialinį kapitalą, skirsto nemažas finansines lėšas įvairių visuomenės grupių švietimui, iniciatyvos skatinimui, profesinei ir asmeninei raidai, savęs tobulinimui ir pan. Šimtai milijonų litų, pastaraisiais metais išleistų šiems kilniems tikslams įgyvendinti mūsų šalyje, galėtų Lietuvos gyventojus pakelti į neregėtai aukštą žinių, demokratijos ir pilietiškos visuomenės lygį! Tačiau taip neatsitiko, ir statistika negailestingai atskleidžia graudžią tiesą: tie milijonai kasmet pasiekia vos 5 proc. suaugusiųjų, kuriuos drąsiai galim vadinti auksiniais.
Tai kur „nusėda“ šie pinigai?
Nemaža dalis lėšų „įsisavinama“ laisvai interpretuojant jų paskirtį, pvz., mokant neproporcingai didelius atlyginimus abejotinos kokybės ekspertams, apmokant jų komandiruotes, įsigyjant brangią techniką, nekilnojamąjį turtą, nuomojant prabangius biurus, atliekant modernius remontus, rengiant niekam nereikalingas metodines medžiagas, rekomendacijas ir kt.
Nors tikslingo ir tinkamo lėšų naudojimo taisyklių ES ir Lietuvoje sukurta išties nemažai, bet, matyt, biurokratija tarp daugybės popierėlių ir pati pasiklysta. Paradoksalu: visur skelbiama, jog valstybės finansai neva griežtai reglamentuojami ir kontroliuojami, tačiau kai kur pinigai „liejasi laisvai“. Pvz., už vienos dienos seminarą priskaičiuojant „ekspertui“ visą minimalų „paprasto“ darbininko mėnesinį atlyginimą! Palyginimui: aukštą kvalifikaciją ir 6 pamokas per dieną turintis bendrojo lavinimo mokyklos mokytojas plušės net dvi savaites, kad gautų panašų atlygį.
Sunku pasakyti, kur labiau piktnaudžiaujama – privačiame ar valstybiniame sektoriuje, – nes visur trūksta priežiūros, nėra elementarios tvarkos ir rimtos kontrolės. Pvz., suaugusiajam siekiant tobulinti savo darbinę kompetenciją, susiduriama su chaotiškai ir padrikai brukamomis programomis, neatsižvelgiama į turimą dalyvių kvalifikaciją, darbo patirtį, individualius poreikius.
Jei yra galimybė rinktis mokymus, darbo neturintys dalyviai renkasi ilgesnius (nesvarbu, kokius) kursus su stipendija, apmokama kelione ar bent sumuštiniu, sausainiu... Profesinė sąjunga rengia suaugusiųjų mokymo dalyvių apklausas, nuolat palaiko ryšį su vienaip ar kitaip dalyvaujančiais (norinčiais dalyvauti) suaugusiųjų švietime, tad skandalingų faktų ir duomenų pakanka...
Šiuo metu Lietuvoje veikia 184 privataus kapitalo įmonės, teikiančios švietėjiškas paslaugas keliantiems profesinę kvalifikaciją, siekiantiems tobulėti dvasiškai ar kaip kitaip. Tačiau ir darbdaviai nuolat skundžiasi, kad apčiuopiamo rezultato jie nejaučia, ir apklausos rodo, kad vis mažiau žmonių nori dalyvauti tokiuose „iš tuščio į kiaurą“ mokymuose.
Lietuvoje nėra tikslių statistinių duomenų, kiek suaugusiųjų pagal amžiaus ir socialines grupes dalyvauja neformaliojo, tęstinio mokymosi veiklose, koks jų išsilavinimas, kokie jų poreikiai. Neskiriama dėmesio migrantams, kurie Lietuvoje dažnai patiria patyčias ir smurtą darbo sektoriuje. Atsiranda ir nauja žemos kvalifikacijos darbuotojų kategorija su bakalauro ir net magistro diplomais – tai aukštąjį išsilavinimą turintis jaunimas, nerandantis darbo pagal specialybę, priverstas imtis bet kokio, dažniausiai nekvalifikuoto darbo. Kokių kvalifikacinių ir šiaip mokymų jiems reikia, kas už juos mokės?
Kas lemia neformalaus suaugusiųjų švietimo procesus Lietuvoje? Nustatyti pagrindines Lietuvos neformaliojo švietimo plėtros perspektyvas, atlikti neformaliojo suaugusiųjų švietimo sistemos plėtotės projektų ekspertizę, koordinuoti neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstaigų veiklą pagal įstatymus turėtų Neformaliojo suaugusiųjų švietimo taryba, kurios sudėtį ir veiklos nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Bet tokios tarybos Lietuvoje nėra! Vyriausybė nė piršto nepajudino, jokių ŠMM bandymų sureguliuoti šią sritį nebuvo. Atsitiktinai? Spręskite patys.
Akivaizdu, kad profsąjungos – socialiniai partneriai – į šio sektoriaus formavimą Lietuvoje neįtraukti, nors nuo 2009 metų esu nominuota į Europos komisijos patariamąjį komitetą, kur sprendžiami klausimai, susiję su suaugusiųjų mokymo kokybė, finansavimu ir kt. Kodėl Europos komisijai svarbu tartis su socialiniais partneriais, o Lietuvos švietimo politikams tai nerūpi?
Kas sprendžia, jog Akmenės, Kelmės, Pakruojo rajonų ir Šiaulių bei Panevėžio miestų savivaldybėse 2011 metais buvo galima mokytis sveikos gyvensenos, suaugusiųjų neformaliojo profesinio mokymo, meninio ugdymo, o Druskininkų, Kalvarijos, Marijampolės, Vilkaviškio rajonų savivaldybėse ir Alytuje gyventojai galėjo mokytis anglų kalbos, gilinti finansines, teisines ir kitų sričių žinias? Kai ne bendruomenė, ne socialiniai partneriai, net ne pats žmogus renkasi, kokių mokymų reikia, nėra ko stebėtis, kad nėra besimokančiųjų.
Antra vertus, paviršutiniška statistika rodo tą patį besimokančiųjų kontingentą. Ar apie galimybę nuolat mokytis težino tik nedidelės tikslinės grupės? Ar bendruomenės negauna informacijos, ar yra kitų nenoro nuolat mokytis priežasčių?
Panašu, kad suaugusiųjų švietimo srity susidarė ydingas uždaras ratas su nuolatiniais paslaugos tiekėjais bei dalyviais. Gal tai kažkam labai patogu? Tačiau Europos Sąjungos sudėtyje dėl daugelio priežasčių (ES lygmenyje vykdomų apklausų, tyrimų, bendros statistikos ir pan.) negali likti nepastebėtas! Ir Europos komisijai, ir kitų šalių atstovams neišvengiamai kyla klausimas, kodėl Lietuva suaugusiųjų švietimo srity yra beviltiška atsilikėlė? Išleidžiami milžiniški pinigai, įstatymai lyg ir sutvarkyti, o rezultato jokio! Argi lietuviai nejaučia kylančios grėsmės, jog dosnus ES fondų „kranelis“ dėl silpnos suaugusiųjų įtraukimo į švietimą pažangos, dėl nesutvarkytos (ir galbūt korumpuotos) sistemos bus prisuktas?
Išeitis iš šio uždaro ir užburto rato yra ne tik neformalaus suaugusiųjų švietimo įstatymo tobulinimas, bet ir suaugusiųjų švietimo tarybos, kuri pradėtų kurti skaidresnę ir efektyvesnę suaugusiųjų švietimo sistemą, įsteigimas. Šiokia tokia pradžia – ŠMM ministro 2012 m. birželio 28 d. patvirtintas Mokymosi formų ir mokymo organizavimo tvarkos aprašas, pagal kurį visos Lietuvos pradinės, pagrindinės, vidurinės ir profesinės mokyklos nuo šio rugsėjo turės teisę sudaryti sąlygas dirbančiam asmeniui mokytis įvairiomis mokymosi formomis vertinčiau teigiamai, jei prie jo, kaip viešai pažadėjo ministras G. Steponavičius, būtų įdiegta funkcionali suaugusiųjų mokymo vaučerių sistema, paremta valstybės biudžeto pinigais.
Tai būtų pirmas žingsnis, atveriantis daugumai suaugusiųjų naujas mokymosi galimybes, savivaldybėms – pagalba išlaikant mokyklų tinklą, mokytojams – išsaugant darbą pagal profesiją, o visiems švietimo tiekėjams – skatinimas skaidriau ir tikslingiau naudoti lėšas, pritraukiant į suaugusiųjų mokymą daugiau dalyvių, pasitelkiant jų mokymui ir švietimui profesionalius mokytojus.
Gal praeito šimtmečio pabaigoje Mokymosi visą gyvenimą memorandume įvardinti keturi pagrindiniai mokymosi visą gyvenimą tikslai: aktyvus pilietiškumas, socialinė integracija, lengvesnis įsidarbinimas, asmeninė pilnatvė, – taps Lietuvos realybe?
Kada apleistoje, bet labai svarbioje visiems švietimo srityje, prasidės reali kaita?
Straipsnio autorė Lietuvos švietimo profesinės sąjungos tarptautinė ekspertė Tatjana Babrauskienė
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!