Pastarąjį renkasi tie, kurie nebijo grožėtis debesų jūra ir žino, kad pusvelčiui nusipirkus bilietą už beveik pustrečios valandos išlips viename Anglijos oro uostų. Sausumos kelią renkasi didžiuliais lagaminais nešini tautiečiai, žinantys, kad už bagažą papildomai mokėti nereikės, ir tai, kad kiekvienas keleivis gali būti nuvežtas ten, kur jam reikia, tiesiog nuo durų iki durų. Tik įvairiais mikroautobusais arba autobusais riedantys mūsų šalies piliečiai pasiruošia ilgai ir nuobodžiai kelionei, kuri kartais gali trukti iki pusantros paros.
Kai nebeliko senutės „Flylal“, Lietuvoje viena populiariausių tapo airių pigių skrydžių kompanija „Ryanair“. Perkant bilietą internetu prieš mėnesį ar anksčiau, skrydžio kaina iš Kauno iki Londono į abi puses kainuoja apie du šimtus litų, kartais galima nusipirkti ir pigiau (be bagažo). Tačiau praktiškai be rimtų konkurentų tapusi bendrovė iš savo klientų užsimanė atsiriekti didesnį duonos kąsnį apmokestindama bagažą.
Ne gana to, ji spaudoje bandė skelbti niekur negirdėtą dalyką – apmokestinti naudojimąsi tualetu bei žmones su viršsvoriu. Laimei, kol kas ne visus bulimijos planus „Ryanair“ pavyko įgyvendinti. Tačiau pernai vasario mėnesį skrisdamas iš Kauno į Londoną vos nepraradau savo nešiojamo kompiuterio. Pasirodo, kad šį kartą airiai meistriškai sumanipuliavo rankinio bagažo sąskaita. Kauno oro uoste (kur dažnai, kitaip nei kitur, tikrinamos net piniginės) teko gerokai pasukti galvą ir paplušėti, kol savo nešiojamą kompiuterį sugrūdau į ne ką didesnį taip vadinamą rankinį bagažą.
Pasirodo, kad perkant bilietą internetu reikėjo atidžiai perskaityti naujas „Ryanair“ taisykles, kuriose labai smulkiomis raidelėmis užsimenama apie pakitusią rankinio bagažo politiką. Vienu metu prižiūrėtojai, stebinčiai į lėktuvo laukiančiųjų keleivių saloną įeinančius žmones, juokais prasitariau, kad geriau aš tą kompiuterį paliksiu čia pat, salėje. Tačiau geros širdies lietuvaitė patarė apmąstyti ir sudėti savo daiktus taip, kad tilptų į specialią talpą, sumontuotą į airių sukurptus geležinius rėmus, griežtai apibrėžiančius rankinio bagažo dydį.
Paskutinį kartą susiruošęs į kelionę nusprendžiau važiuoti erdviu dviaukščiu vienos įmonės autobusu. Deja, tai buvo mano lemtinga kelionė, kurios nepamiršiu visą gyvenimą. Praėjo kiek daugiau nei keturi mėnesiai, tačiau į mano skambučius dėl kompensacijos už prarastą bagažą minėtos įmonės vadovai tik ciniškai burbteli, kad aš vėl viską užsidirbsiu ir turėsiu.
Praėjusių metų gruodžio viduryje apie vidurnaktį važiuojant per Vokietiją užsidegė autobusas, vežęs pilną priekabą siuntinių ir bagažo. Iš pradžių keleiviai išgirdo garsų pokštelėjimą, ir nieko neįtardami nejudėjo iš vietos. Netrukus autobusas sustojo pakelėje, o vairuotojas per garsiakalbį pranešė, kad visi keleiviai sėdėtų savo vietose. Žmonės pagalvojo, kad sprogo padanga. Tačiau po kelių minučių kažkas iš apatinio aukšto keleivių sušuko, kad degam. Tuomet antrajame aukšte pusiau apsnūdę žmonės neskubėdami pradėjo lipti lauk. Tik tuomet visi pastebėjo, kad liepsnoja transporto priemonės variklis. Vos tik žmonės išlipo, nieko blogo neįtardami, palikę visus savo daiktus, liepsnos ėmė siautėti vis smarkiau. Į vidų grįžti pasiimti daiktų jau buvo pavojinga, juo labiau, kad nugriaudėjo keletas sprogimų.
Autobuso ekipažas (berods, jį sudaro trys nariai), plušėjo iš visų jėgų, gelbėdami dar liepsnų neapimtą bagažą, jiems talkino ir kai kurie drąsesni keleiviai. Daugelio žmonių, taip pat ir mano, turtas buvo išgelbėtas. Liepsnos spėjo pasiglemžti arčiausiai variklio buvusius lagaminus. Operatyviai buvo atjungta ir siuntinių prikrauta priekaba.
Maždaug už dešimties minučių atvažiavo vokiečių ugniagesiai, todėl ruseno viltis, kad ir antrajame aukšte likę daiktai bus išgelbėti. Netrukus atvažiavo kitas, visą kelionę lydėjęs, kiek mažesnis autobusas, su savo keleiviais ir taip pat su priekaba. Turbūt skaitytojai suvokia, kaip teko susispausti abiejų autobusų keleiviams. Antrojo autobuso priekaboje atsidūrė mano ir visų kitų žmonių išgelbėtas bagažas bei siuntiniai.
Dėkojau Dievui, kad į Angliją nuvažiuosiu su visais savo daiktais, nors ir nepavydėtinomis sąlygomis. Deja, neilgai trukus likimas vėl sudavė triuškinantį smūgį. Tą pačią naktį jau Olandijos teritorijoje žmonės išgirdo stiprų trenksmą. Kažkas iš apsnūdusių keleivių pajuokavo, kad pro šalį rieda kažkoks traukinukas. Tačiau niekas nepajuto nei smūgio, nei sumažėjusios transporto priemonės traukos. Todėl autobusas važiavo toliau, lyg nieko nebūtų nutikę. Tik po kokių dešimties minučių atsigręžiau į galinį autobuso langą ir nustėrau – nebėra priekabos.
Keleiviai pradėjo nerimauti, pranešė vairuotojui. Šis netrukus sustojo, išlipo ir grįžęs pasakė, kad tikrai priekaba atsikabino. Dar pridūrė, jog ne kartą šefui sakęs, kad seniai buvo laikas sutvarkyti priekabos jungtį su autobusu, bet į tai neva niekas nekreipė dėmesio. Gal maždaug porą valandų sukome ratus tamsioje Olandijos magistralėje, ieškodami pakelėje nuriedėjusios priekabos. Deja, pasiteiravus Olandijos policijos, paaiškėjo kraupi tiesa: mūsų priekaba atsikabino ir nuriedėjo nuo kelio ne kur kitur, o ant tilto, ten, kur jo apačioje, už kokių šešių metrų teka upė. Taigi, visi mūsų daiktai ir viltys nuskendo toje upėje. Iš jos (kiek jėgos leido) ir aplink ją pasklidusius daiktus olandai nedelsiant surinko ir nuvežė į specialią saugyklą. Iš ten po kelių dienų mus vežusios įmonės darbuotojai tai, kas dar liko, nugabeno į Londone esančius sandėlius.
Na, o tuo metu tarp keleivių kilo panika, kažkas dejavo, kad neišgyvens iki ryto, nes upėje liko vaistai. Kai kurie žmonės pradėjo kalbėti apie kompensaciją. Tačiau ekipažas buvo gana nejautrus. „Na ir kas čia tokio, juk niekas nežuvo, tai džiaukitės, kad likote gyvi, o visa kita galite užsidirbti“, - keleivius ramino vienas ekipažo narys. Tačiau „pamiršo“, kad savo „uždarbį“ - kontrabandines cigaretes ir alkoholį, ekipažas mikliai suslėpė antrajame autobuse.
Beje, internete teko skaityti labai daug neigiamų atsiliepimų, ir tai, kad minėtas ekipažas kiekvienoje kelionėje leistinomis rūkalų normomis „apdovanoja“ keleivius, kurie nesiveža savo cigarečių, kad pasienyje nebūtų problemų. Tas pats scenarijus pasikartojo ir mano kelionėje. Taip pat atsiliepimuose rašoma, kad tai jau nebe pirma šios įmonės bėda kelyje.
Deja, niekas nežada nors simboliškai kompensuoti mano nespėjusių sudegti, bet nuskendusių nešiojamo kompiuterio ir poros tūkstančių litų vertės fotoaparato, už kurį lizingu tebemoku iki šiol. O dar ne vieną ir ne du tūkstančius kainavo naujas kompiuteris, kurio nebūčiau pirkęs, nes ir anas, nuskendęs, vis dar veikė puikiai. Iš tiesų, šioje kelionėje patyriau didžiulį finansinį nuostolį, savo foto ir vaizdo įrašus kompaktiniuose diskuose, nekalbant apie psichologinį šoką.
Tiesa, įmonės vadovai vietoj kompensacijos mielai sutinka nukentėjusius (ir mane) parvežti į Lietuvą nemokamai. Tačiau dabar iškyla natūralus klausimas: kas geriau – ar grįžti jau suteptos reputacijos įmonės transportu, kurio savininkai negarantuoja saugumo, ar verčiau nusipirkti perpus pigiau kainuojantį lėktuvo bilietą?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!