O teisėsauga saugo tiesą savo kantriu tylėjimu! Jau praėjo tiek laiko, kai mergaitės motina buvo apkaltina prisidėjimu prie savo dukros tvirkinimo? Bet mes nežinome ar atliktas išsamus, net ir didžiausiam cinikui nekeliantis abejonių, tyrimas šiuo klausimu? Ar paskelbtas objektyvus ir aiškus teismo sprendimas? Ar L. Stankūnaitė jau išteisinta nuo tokių baisių kaltinimų? Aš asmeniškai galiu sau atsakyti tik neigiamai. Mes nežinome, ką teisėsauga išsiaiškino apie mergaitės tvirkinamą, todėl šios istorijos kaltuosius ir nekaltuosius galime nustatinėti nors ir iš kavos tirščių. Ir kartais į mintis užklysta klausimas, ar už teisingumą atsakingiems žmonėms Lietuvoje tikrai rūpi teisingumas?
Juos supančią realybę žmonės vertina subjektyviai ir ji dažnai neatitinka objektyviosios tikrovės. Kedžio artimieji bando iš visų jėgų apsaugoti mergaitę nuo blogio, kuris (jų įsitikinimu) pragaru pavertė mergaitės ir jų pačių gyvenimą. L. Stankūnaitė bando susigrąžinti savo dukrą, kurią iš jos „be jokios priežasties” atėmė ir neatiduoda “baisieji žmonės”, prisidėję, prie jos gyvenimo sugriovimo ir jos sesers mirties.
Nešališki teismai galėtų įnešti visiems šios istorijos dalyviams aiškumo ir objektyvumo, vertinant supančią realybę. Deja, stebint iš šalies šią tragišką ir vis nesibaigiančią istoriją, susidaro įspūdis, kad teisėsauga teisingumo ir objektyvumo ieškojimo procese nelabai ir dalyvauja. Netgi atvirkščiai, teisėsaugos mechaniškas sprendimas ATIMTI jėga mergaitę iš globėjos ir gražinti ją motinai, sukūrė visas prielaidas mergaitės “plėšymui”.
Bandant “sulipdyti suplėšytą” mergaitę siūlau:
Teisėsaugai
1. Jūs turėtumėte jausti norą ir pareigą įtikinti šios tragedijos paliestus žmones, o taip pat ir visos Lietuvos žmones savo profesionalumu, nešališkumu ir geranoriškumu.
2. Jūs turėtumėte nuoširdžiai atsiprašyti visų šios tragedijos paliestų žmonių (įskaitant žuvusiųjų ir mirusiųjų artimuosius) už savo neveiklumą, aplaidumą, abejingumą šios istorijos pradžioje ir paprašyti jų atleidimo.
2. Pagal taip ilgai rinktus įrodymus, pagaliau nuteiskite arba išteisinkite L. Stankūnaitę. Gyventi su tokiais baisiais įtarimais, yra bet kokiam žmogui yra per didelė psichologinė našta. Ir atsiprašykite jos už bylos vilkinimą.
3. Tiesiai ir atvirai pasakykite šios istorijos dalyviams, ką išsiaiškinote šioje painioje istorijoje ir ko jau niekada nebegalėsite išsiaiškinti, nes daugelis liudininkų jau iškeliavo į kitą pasaulį.
4. Darydami sprendimus dėl mergaitės ateities, turėkite omenyje mergaitės interesus. Jeigu motinos nekaltumas yra įrodytas, tai visi šios istorijos dalyviai turėtų būti ruošiami psichologiškai mergaitės perdavimui motinai.
a) Visi mergaitės artimieji PRIVALO išklausyti psichologijos kursą, kuriame mokytųsi kaip geriausiai padėti mergaitei.
b) mergaitės motina privalo įrodyti teismui, kad ji bus finansiškai pajėgi išlaikyti dukrą.
c) Mergaitės perdavimo mamai viena iš sąlygų turėtų būti: motina turi garantuoti, kad mergaitė turės galimybę kelis kartus savaitėje lankytis pas savo tetą ir senelius, nes čia ji praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, čia ji jautėsi saugi ir mylima.
d) Mergaitė privalo turėti tiesioginį ir pastovų kontaktą su vaikų apsaugos darbuotoju/psichologu, kad, iškilus bet kokioms problemoms, nesutarimams galėtų jas spręsti šių žmonių pagalba.
Mergaitės artimiesiems
Aš labai apgailestauju ir užjaučiu jus visus, kad teisėsauga jums nepadėjo (nepadeda) išspręsti iškilusių problemų ir neužkirto (neužkerta) kelio įvairių jus ištikusių nelaimių virtinei. Nesitikėkite ir nelaukite, kad staiga ši sistema pasikeis ir pradės tarnauti jums. Kviečiu bandyti savo nelaimę spręsti patiems. Gal galite Lietuvoje susirasti jūsų visų pagarbos ir pasitikėjimo nusipelniusį žmogų, kuris sutiktų tapti nešališku tarpininku sprendžiant jūsų problemas.
Nustokite galvoti tik apie savo skriaudas, poreikius ir norus. Pradėkite galvoti ir aukotis TIK dėl mergaitės. Suvokite, kad mergaitei šiandien reikia ir mamos, ir senelių, ir tetos, ir dėdės, ir kartu augančio pusbrolio, ir saugumo, ir ramybės, ir pastovumo, ir visų jai artimų žmonių tarpusavio sutarimo.
L. Stankūnaite, nesvarbu, kad jūs pagimdėte dukrą, nesvarbu, kad teismai priteisė jums dukros nuosavybės teises, nesvarbu, kad jūs turite gerą progą užsidirbti iš šios situacijos daug pinigų…. Žinokite jau šiandien, kad mergaitė, ypač paauglystės laikotarpiu, neapkęs ją tuo metu globojančių žmonių – nesvarbu ar tai bus mama ar teta, jeigu ji augs izoliuota nuo jai artimų ir mielų žmonių. Sulaukus pilnametystės mergaitė savo laisva valia (ne teismų nutarimais) rinksis su kuo giminiuotis, su kuo draugauti ir kam jausti dėkingumą. Klausimas visiems: ar jūs dėl kokių 10 metų “teisėto turėjimo”, esate pasiruošę paaukoti viso likusio mergaitės gyvenimo draugystę, pagarbą, meilę, bendrystę…!?
Suprantu, kad jums mano pasiūlymai taikytis ir bendrauti vardan mergaitės ateities atrodo nepasiekiami, nes skausmas ir tarpusavio nepasitikėjimas yra tokie dideli... Ir vis tik kito kelio nėra. Pradėkite keisti savo širdis, atleiskite vieni kitiems skriaudas, atiduokite savo skausmą, savo sielvartą, savo išgyventas skriaudas Teisingajam Teisėjui, nes tai per didelė našta jūsų pečiams. Tik užmiršę skriaudas, pykčius, neapykantą, įtarumą, tik susivienijus vardan mergaitės ateities -- jūs visi kartu sukursite jūsų visų mylimai mažylei tvirtą žemę po kojomis, kuria ji galės patikimai žengti į ateitį.
Suplėšytos mergaitės likimas yra jūsų rankose. Tik jūs, visi mergaitės artimieji, kartu susivieniję, turite galimybę “sutaisyti” likimo smūgių suplėšytą mergaitę.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!