Tačiau pažiūrėkime kaip situaciją mato kiti Rėkyvos gyventojai. Bendrovės pirmininkė N. Malakauskienė jau seniai garsėja savo aštriais pasisakymais, kurie dažnai neturi ryšio su realybe. Surinkusi nedidelę žmonių grupelę (nors kalba visos Rėkyvos gyvenvietės vardu) skleidžia faktais nepagrįstas melagystes ir tokiu būdų priešina vietos gyventojus ir šalia veikiančią įmonę. Dažniausiai jos šalininkų kalbos nukreiptos kelti destrukcijai, o ne padėties keitimui iš esmės. Konstruktyviems pasiūlymams ar dialogui (net ir su kita vietinių gyventojų dalimi) pirmininkės kalbose vietos kažkodėl neatsiranda.
Štai ponia Malakauskienė kaltina, jog durpių bendrovė neva nupirkusi politikus ir šie atsidėkodami įmonei nuolaidžiauja. Tačiau Rėkyvos gyventojai jau ne vieną kartą įsitikino, kad ežero problemos iškylą į viešumą tik kai artėja rinkimai ar norima dėmesio. Tokia situacija jau seniai nusibodusi ir dažną Rėkyvos gyventoją erzina. Todėl tikėti pirmininkės nuoširdžiu noru apsaugoti gamtą vis sunkiau.
Situacija tokia, kad eilinį kartą spekuliuojama gamtos apsauga, neva nėra pakankamai atlikta tyrimų. Tačiau ar tai tiesa? Per keletą metų buvo padaryti net du išsamūs tyrimai dėl ežero būklės. Pirmiausia reikia sutikti su tuo, jog nemažai žalos ežerui padarė ir pats žmogus. Aplink ežerą riogso sodai, naujų namų kvartalai, kurių nuotekų šalinimo sistema nėra sutvarkyta. Suprantama, nes sutvarkyti reikalautų daug finansinių resursų. Kita vertus bėda ta, kad sodininkų bendrijos neturi tinkamo statuso gauti Europos Sąjungos paramą. Manau, šią situaciją turėtų rimtai spręsti miesto valdžios atstovai. Kiek dar leisime į ežerą plaukti vietos gyventojų „produkuojamiems“ teršalams?
Mokslininkai išaiškino - ne ką mažesnę įtaką ežero seklėjimui daro ir gamtinės sąlygos. Ežeras gausiai nusėtas vandens augmenija. Pažiūrėkite, kokios ilgos nendrynų juostos driekiasi ežere. Augalai žūsta, krenta į ežerą ir taip skatina vandens dumblėjimą. Tai atsiliepia ežero seklėjimui. Bet į tai nekreipiamas dėmesys, o einama lengviausiu keliu – visą kaltę verčiant vietos įmonei.
Apsvarstykime štai tokią situaciją: sustabdome įmonės veiklą, tiriame kelis metus jos galimą poveikį ežerui. Paaiškėja tai, kas jau yra paaiškėję iki šiol, kad ežeras toliau nyksta, tarša didėja, durpyno grėsmės perdėtos ir netgi išgalvotos. Tai kas atlygins žalą valstybei, žmonėms, kurie liks be darbo, įmonei? Kas maitins kelis metus buvusių darbuotojų šeimynas?
Akivaizdu, jog dėmesys parodytas gamtai yra sveikintinas reiškinys. Tik kaltininkų eilinį kartą ieškoma ne tuose vandenyse. Paprastam žmogui atgrasus nuolatinis bendruomenės ir verslo kiršinimas, siekiant neaiškių tikslų. Todėl pirmininkei norėčiau palinkėti kelti esminę Rėkyvos ežerui – taršos problemą ir raginti Šiaulių valdžią galvoti, kaip ją spręsti. Juk gražusis ežeras jau ne tik žmonėms maudytis, bet ir žuvims gyventi nebetinkamas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!