Pirmiausiai – tai laisvės ir tolerancijos pilna šalis. Tolerancijos viskam, pradedant nuo tavo norimo gyvenimo kelio pasirinkimo, odos spalvos, orientacijos ir baigiant mokestine sistema.
Mane, kaip vis dar Lietuvos pilietę (tačiau vis dažniau mąstančiai apie emigraciją), Olandijoje pirmiausiai sužavėjo PASITIKĖJIMAS savo šalies piliečiais, ko Lietuvoje nė su žiburiu nerasi. Mūsų valdininkams vis vaidenasi (!!!), kad Lietuvos žmones reikia reguliuoti, vis detaliau nurodant, kaip elgtis, ką daryti ar ko nedaryti, arba net kaip vadinti ir suprasti tam tikrus reiškinius (pvz., visai nesenas atvejis, kai seimūnams reikėjo net Konstitucinio Teismo išaiškinimo, ką vadinti „šeima“).
Juk net ikimokyklinio ugdymo pedagogai žino, kad kuo daugiau vaikui bus sakoma, kas galima ir kas ne, tuo labiau jis norės daryti tai, kas draudžiama. Taip ir pas mus seimūnai nuolatos nurodinėja, kas galima mūsų tautiečiams (kurie, prisiminkime, ir išlaiko tuos seimūnus!), o kas draudžiama: alkoholio įsigyti galima tik iki tam tikros valandos, cigaretes galima/negalima reklamuoti ir t.t.
O kas išloštų labiau, jeigu tuos visus akcizus ir pajamas už visų pasaulio blogybių (tokių kaip alkoholis, cigaretės ir pan.) reklamą nukreiptume į tas sritis, kur labiausiai trūksta? Ar daugiau išloštume ar praloštume, aš nesiimsiu svarstyti, nes aš, kaip LR pilietė, turinti rinkimų teisę, manau, kad tik išloštume ir taškas.
Na bet kadangi Lietuvoje propaguojama skurdo kultūra (suprask: būti bėdžiumi yra gerokai teisingiau ir „karmiškai“ bei visaip kitaip pozityviau, negu turėti pinigų), tad geriau mes būsime „biedni, bet teisingi“ (žydai, beje, sako „turtingi ir teisingi“ – matote skirtumą?). Susidaro toks įspūdis, kad mūsų valdininkėliai pirmiausiai ir ieško tokių sprendimų, kaip mums būti „biednais“, o tik paskui – kaip būti „teisingais“ (neurolingvistinio programavimo (NLP) specialistai čia man tik paantrintų – kaip akivaizdžiai mūsų tauta ir jos atstovai sau nuolatos „įsikalba“ tą „biednumą“ ir jis jau yra tapęs mūsų tautos prakeiksmu – „išmoktuoju bejėgiškumu“).
Kaip manote, kas būtų, jeigu mūsiškiai pradėtų mąstyti kitaip: ūkiškai tvarkytųsi, ieškotų ekonomiškai naudingų spendimų ir nustotų pagaliau LR piliečiams nurodinėti kaip kokiems penkiamečiams, kas galima ir kas ne?
Vienareikšmiškai manau, kad mūsų šalis SUKLESTĖTŲ.
Pateiksiu keletą paprastų pavyzdžių, kaip buvo pasielgta Olandijoje, o skaitydami, manau, iškart išvesite paralelę, kaip pasielgtų mūsų valdininkėliai. Kaip žinia, Amsterdamo Raudonųjų žibintų kvartalas garsėjo šimtus metų – ten dirbančios moterys fiziškai ir morališkai sušildydavo po ilgų plaukiojimų jūroje sužvarbusius jūreivius.
Mėgstantiems reiškinius įvardinti tikraisiais vardais (čia specialiai tiems, kuriems buvo reikalingas „šeimos“ reiškinio detalizavimas) – taip, tas jūreivių sušildymas buvo „prostitucija“! Taigi, ta prostitucija Olandijoje nebuvo legalizuota iki pat 2000-ųjų metų. Vajėj, vajėj, ir kaip gi tas Raudonųjų žibintų kvartalas galėjo veikti ir vilioti turistus iš viso pasaulio nebūdamas legalus?
Pasirodo, kol Olandijos valdininkai svarstė, kaip teisingiau šioje situacijoje būtų pasielgti, jie NEDRAUDĖ, jie tiesiog laikinai užmerkė akis. Vadinasi, pajamos iš turistų sėkmingai kapsėjo geometrine progresija, Raudonųjų žibintų kvartalo darbuotojos tebeturėjo darbus (mokėjo mokesčius ir išlaikė savo šeimas), ir visos šio ginčo šalys tik išlošė (win-win).
Ir dabar geriausia dalis, kuri labiausiai nepatiks visiems žmogaus teisių ir kitokių panašių „reikalų“ gynėjams – po 2000-ųjų metų, kai Olandijoje irgi po ilgų ginčų buvo legalizuota prostitucija, visuose turistams skirtuose leidiniuose leidžiama suprasti, kad šalis saugo ir gerbia tas moteris ir tuos vyrus (taip, ir vyrus, nes tolerantiškajai Olandijai tai irgi finansiškai naudinga). Juose juodu ant balto rašoma – kad „tie žmonės, kurie pasirinko tokį darbą, iš gaunamų pajamų išlaiko šeimas, moka mokesčius, todėl prašome visus juos vienodai gerbti ir atminti, kad visus juos saugo bei gina Olandijos įstatymai).
Aš taip ir suprantu, kad šita šalis MYLI ir GERBIA savo piliečius. Ne kažkoks pseudo dievobaimingumas ar netikrų moralinių vertybių idealizavimas ir perdėtas demonstravimas šiai šaliai svarbus, o žmogaus prigimtinės teisės ir laisvės. Darykite tai, ką norite, ką mokate geriausiai, mokėkite mokesčius, o mūsų, kaip valdininkų pareiga bus pasirūpinti, kad jaustumėtės saugūs ir gyventumėte finansinės gerovės šalyje.
Antrasis pavyzdys kaip ir žadėjau - apie „ŽOLĘ“. Viliuosi, kad nebūsiu persekiojama vien dėl to, kad miniu šį žodį. Taigi vėl visiems žinoma, kad Olandijoje „CoffeeShop“ – tai ne tik kavinė, kur galima išgerti kavos. Tai vieta, kur galima legaliai parūkyti „žolės“. Įsivaizduojate, kiek šalis pritraukia turistų kasmet? Įsivaizduojate, kaip ten klesti viešbučiai, muziejai, vietiniai verslininkai? Ar manote, kad ten reikia kažkokios atskiros visiškai utopinės „drąsios šalies strategijos”, kuri kainuoja keliasdešimt milijonų (sumokamų iš mūsų visų, mokesčių mokėtojų pinigų)?
Visi Lietuvos moralieji ir dievobaimingieji dabar laikykitės, kad neišvirstumėte iš klumpių – patys olandai dažniausiai tos „žolės“ nerūko, jie tiesiog sako, kad tai yra „turistų reikalas“. Va matote skirtumą – tai NEDRAUDŽIAMA, vadinasi, kiekvienas pasirenka pagal SAVO (o ne kažkieno primetamą) vertybių sistemą – rūkyti jam ar ne.
Taigi tai, kas gelbėja Olandiją: pasitikėjimas savo šalies žmonėmis, jų prigimtinių teisių ir laisvių gerbimas, sąlygų gyventi finansinėje gerovėje sudarymas – visa tai tikrai neišgelbės Lietuvos. Nes kol pažangiose šalyse mąstoma, kaip geriau, greičiau ir pelningiau, mūsų „vargdienėliai valdininkėliai“ mąsto, kaip „biedniau ir teisingiau“...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!