Dar valanda kita ir ja pasileis skubėsiantys į dangoraižius, per kamščius į ryto ratą vėluojantys moksleiviai. Šiandien įtariu kaip niekad norintys būti pirmi, ištrūkti iš įprastinio mokyklos ritmo, keistis dovanomis ir džiaugtis viskuo, kam nelieka laiko per mokslo metus.
Pabudau ir per bandymo užmigti valandą sukau šiandienos mintis, praėjusių metų, artėjančių švenčių. Neturiu dovanų, pasiteisinimų, kodėl vieną labiausiai mėgstamų veiklų, dovanų ieškojimą, atidėjau iki paskutinės minutės. Įdomu, kokia grįšiu į namus, išmaišiusi parduotuves, ar bus jėgų įsliūkinti į vaikų lovas pagulėti su jais, apkabinti, paglostyti, pilną įspūdžių dieną aptarti. Tikiuosi išsisukti be prekybos centrų, kad bent oro įkvėpti galėčiau varstydama duris. Sąrašą turiu, daugmaž žinau, kas apie ką svajoja, tik klausimas, kiek techniškai bus lengva tai įgyvendinti, kai atsibus ir kiti, kurie stropiai metus tarnavę darbuose, pasileis su manimi į gatves. Su manimi? Didžiai abejoju, ar kas nors pastebės mane, greičiausiai būsiu tik vienetas, o ne asmenybė, kurios daikčiukus įkalkuliavus judama prie kito.
Ir tas tiesa, kad kur tiek daug visko, gali jaustis taip, lyg tik pats galėtum skirti sau dėmesio. Pabundame tik tada, kai miestas mus įsiurbia su savo pareigomis, rutina, progomis ir galimybėmis. Sukdama ryto minčių ratą, pasidžiaugiau, kad kalėdiniai sveikinimai, išsiųsti pirmadienį, jau beldžiasi į bičiulių ir giminaičių duris. Kaip buvo smagu paskutinę advento savaitę pagaliau nupinti vainiką, užsidegus žvakes, žarstyti ant stalo vokus, imbieru kvepiančius naujoviškus pašto ženklus. Vaikai su dideliu džiaugsmu mylimoms močiutėms karpė ir lankstė patys atvirukus.
O man, deja, tai pirmos Kalėdos, kada po daugybės metų savo močiutei išsiųsti sveikinimo negaliu. Nebent tarčiausi su angelais, nes ji tikrai rojuje.
Nušliuožia gatve taksi, su juo kartu pasileidžia ir mano ilgesio ašaros. Rimtai, liūdna, net galėčiau Nėries ir jos krantus užtvindyti. O per laidotuves tik sumuštinius tepiau, ramiai ją stebėjau gulinčią ir džiaugiausi, kad tiek žygdarbių savo gyvenime ji buvo nuveikusi ir pagaliau gali pailsėti. Tiksi laikrodis. Eina žmogus su kapišonu ir plastikiniu maišeliu. Be šešių minučių penktą valandą ryto jis užmeta akį į šiukšliadėžę, lyg tikėtųsi, jog dar vasara ir jaunimėlis nacionalinės bibliotekos akivaizdoje gurkšnojo, kokio nors energetinio gėrimo. Nueina. Kad ir kas ir kur jį veda, gerbiu už veiksmą. O aš šią vasarą tauškiau, užuot dariusi. Važiuosiu su vaikais pas močiutę. Su nakvyne, kaip seniai seniai darydavome, kai kaimo lovos visos visutėlės būdavo užimtos. Traukdavome iš komodos įvairiaspalvius močiutės naktinius marškinius, prieš tai valandų valandas sėdėdavome užustalėje. Močiutė nuolat sukdavosi tarp rūsio, virtuvės ir stalo.
Kai sunoks trešnės, bus puiki proga, tada jau tikrai važiuosiu. Veikiau, veikiau, daug kažko veikiau, tiesa, vasarą net nedirbau, bet veikiau. Trešnės baigėsi, liepą keliavau, rugpjūtį močiutę paguldė į ligoninę. Ir tada pindama jos iki juosmens plaukus į kasą supratau, kad nevažiuosiu pas ją. Ji jau per silpna, vargu, ar mano svečiavimasis jai būtų džiaugsmas, ar labiau vargas. Ji akivaizdžiai ruošėsi keliauti, su tokiu džiaugsmu ji porino apie ką tik ją su kaimynėmis lankiusį kunigą. Ligonių patepimo žvakė jau gulėjo panaudota. Kalbėjo užtikrintai, kad rugsėjį mirs, o jau vasaros pabaigoje atsisveikinome. Palaukė, kol grįžo iš ligoninės į savo gyvenimo namus ir užmigo.
Oi, kaip stingsta mano kojos dabar, apautos vilnonėmis, močiutės megztomis kojinėmis. Violecines jau numezgiau, patvirtino, kai matėmės ligoninėje. Ir tikrai, aviu tas paskutines močiutės kojines, vėl matau kitą taksi. Įdomu, kur jis juda. O gal jau veža ką nors išpildyti savo šventinio noro? Aš irgi noriu!!! Jeigu ne nuvežti močiutei vilnos, kad numegztų kokios nors neturimos spalvos kojines, bent atviruką išsiųsti. Su žiemišku kaimeliu ir bažnyčia... Galva taip įkaitusi. Ir, matyt, kad raudoti gana, vis tiek net ir sraunios upės tuoj suledės. Aplankysiu jos bažnyčią, kapą, kurio dar apsnigto nemačiau. O gatvėse jau zuja švyturėliai, druską barsto. Skauda, lyg man ant žaizdos bertų.
Šią savaitę dar labai skaudėjo, kai darbe ant vaiko nupieštos atvirutės skaičiau tėveliams sveikinimą. Be džiaugsmo, laimės, sveikatos palinkėjo, kad „nekreiptumėte į telefonus dėmesio, kad nebūtumėte pikti“. Išdykęs tas palinkėjimų autorius, bet jį migdydama tądien su tokia meile glosčiau jo galvą... Ir liūdėjau už visus pasaulio vaikus, kuriuos glosto viena ranka, kitoje braukydama telefoną arba tik telefoną, o tos mažos galvelės savarankiškai migdosi.
Žiūrėjome šiais metais su dukra animacinį filmą apie emocijas ir tikrai daug mąsčiau apie tą miesto chaosą. Tikiuosi, kad greitai iškeisime vaizdą pro langą, kai gatvės užsipildo galybe raudonų švieselių virtinių į žemuogių smilgas. Kada iš šalčio plyšta žandai, nukasus taką iki pašto dėžutės. O kas žino, gal ten, kur gyvensim, net wi-fi nebus ir dingstančią elektrą retsykiais keis žvakė ir malkų spragsėjimas pečiuje.
Vėl eina tolumoje žmogus. Važiuoja automobiliai – vienas, kitas, trečias! Einu kepti pyrago. Vaikams šventinė diena mokykloje. Kaip džiaugiuosi, kad šiandien man nereikia į darbą ir ramiai galėsiu išpildyti dukros prašymą ateiti ankščiau ir jai padėti susiruošti, supinti norimą šukuoseną. Jau pakankamai šiais metais prisižiūrėjau mamų, kurios išpūtusios akis ir drebančiom rankom įbėga į rūbinę rengti vaikų, kai pasirodymas vos neprasidėjęs.
Myliu visus, net ir tuos, kurie manęs nemyli. Mano močiutė tikrai taip sugebėjo gyventi, tik klausimas, kiek užtruks, kol šitą citatą paversiu realybe aš? Greideris valo sniegą. Žmogus bėga, šešios nulis nulis, jau daugėja pareigingųjų. Viršuje kaimynė leidžia vandenį. Viskas, tikrai kaitinu orkaitę, kepu pyragą. Svajočiau tokį karštą karštą iškepti, išdalinti visiems, kad per šventes džiaugsmas būtų ne karšto vyno dugne, o apkabinimų glėbio stiprume. Vertindama savo mažojo draugo išmintį patirti tikrą bendravimą užuot bandžius sulįsti į ekranus, uždarau ekraną! Šeimyniškų šuns metų!
Kalėdinis stebuklas gali įvykti netikėtai, bet įsiminti ilgam. Kartais sutikti seniai matyti žmonės ar geraširdis poelgis praskaidrina šį tamsųjį sezoną.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasidalinkite jūsų gyvenimui įtaką padariusiu kalėdiniu stebuklu, siųskite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Kalėdinis stebuklas“.
Būtinai nurodykite savo kontaktinius duomenis: el. paštą, vardą ir pavardę, teksto publikavimui pažadame anonimiškumą.
Geriausio teksto autoriui padovanosime Ingar Johunsrud knygą „Vienos kraujas“.