Kol jis nespėjo įsigalėti (į žodynus, ko gero patektų su stiliaus nuoroda menk.), noriu atkreipti dėmesį, kad triummoteratas nėra žodžio triumviratas atitikmuo; jis teatitiktų, laimė, nesamą triumvyratą.
Lotyniškąjį kuopinį pavadinimą triumviratus – trijų vyrija, trijų vyrų kolegija – sulietuvinome minimaliai, viso labo perkeldami iš -ǔ- linksniuotės į istorinę -ŏ-, paprastai tariant, pakeitėme tik galūnę, abu dūrinio dėmenis palikdami savo vietose ir nekeisdami priesagos -āt-.
O štai triummoterate lietuviško pamatinio žodžio moteris kamieną moter- iš abiejų pusių suspaudžia lotyniškos morfemos, ir žodis dūsta. Jei išmintingai apsiėjome be triumvyrato (kur būtų dusinamas vyras), juolab apsieikime be triummoterato.
Žodis trumviratus moteriškojo atitikmens dėl suprantamų priežasčių neturi nei Antikos, nei Viduramžių, nei Naujųjų laikų lotynų kalboje: ko nereikia gyvenimui, nereikia ir kalbai. Bet laikai ir, akivaizdu, tikrovė pasikeitė.
Būdama gyva, net ir niekam nebegimtoji, lotynų kalba prisidaigino naujadarų, žodyne žymimų vėl. – vėlyvoji lotynų. Tapus jai mažiau gyvai, mūsų laikais – bent jau nuo XX a. – dažnas naujadaras (pvz., tractor) arba nauja reikšmė (pvz., žodžio monitor), apeidami lotynų kalbos žodynus, į kalbas keliauja tiesiog iš technikos ir gyvenimo.
Tad ir aš ramiai siūlau mūsų kalbai naujadarą, kurio pamatu taptų kuris nors iš teoriškai galimų lotynų kalbos naujadarų: *triummulieratus arba *triumfeminatus. Katras? Kurį lotynišką pamatinį žodį pasirinkti antrajam dūrinio sandui?
Siauresnę, konkretesnę reikšmę turi lot. mulier (sk. mulijer), tad termino darybai lyg ir tinkamesnis. Kita vertus, dūrinio prireikė ne mokslui, o viešajai kalbai, taigi patogesnis tas, kurį mūsų žmonės žino ir lengviau ištaria: femina (sk. fēmina), atitinkamai geriau suprastų, sklandžiau ištartų ir sudurtinį žodį.
Siūlau naujadarą triumfeminãtas, skaitytume trijùmfeminãtas; ilgiems savo žodžiams suteikiame ir švelnų šalutinį kirtį (plg. kẽturiasdẽšimt); reikėtų jo ir triùmfeminãtui.
Triumfeminatą, (ne triummulieratą), manau, palaiko ir mūsų tarimo bei rašybos ypatumai. Kol raidė i pernelyg daugiareikšmė, o j rašyba nenuosekli ir paini, aplinkui nuolat girdime tarptautinius žodžius tariant taip, kad svetimšaliams (o ir patiems) juos net būma sunku suprasti.
Štai dviem skiemenimis girdime triùm-fas (lyg triumas, lyg triufelis) vietoj didingai – kaip originale – skambančio triskiemenio tri-jùm-fas.
Beje, įsiklausykim, kaip triumfeminato link atskamba žodis triumfas (tariamas, aišku, trijùmfas). Juos sieja tik sąskambio žaismė, daugiau nieko bendro neturi.
Bet gali turėti. Skambesys ir reikšmė neretai būna glaudžiai susiję. Tad gyvojo triumfeminato valioje: apsiriboti grynai fonetine aliuzija į triumfą, ar, kadenciją baigiant, išties triumfuoti.
