Kiekvieną dieną mes vis kur nors einame ir savo kely neišvengiamai susitinkame begales žmonių. Be abejo, vieni mums krinta į akis, o pro kitus praeiname jų nė nepastebėdami. Įlipę į viešojo transporto priemonę susiduriame su įvairiais žvilgsniais, kartais jaučiamės nužiūrinėjami, o kartais ir patys smalsiai nužiūrinėjame kitus. Visa tai taip kasdieniška...
Ir visiškai natūralu, kad prieš išeidami į miestą mes į veidrodį pasižiūrime dažniau nei prieš nešdami šiukšles - tai elementarus prisižiūrėjimas, pagarba sau ir kitam. Tačiau kada tai išvirsta į patologišką norą pasirodyti prieš kitus ir įrodyti savo pranašumą? O patologija pasireiškia tada, kai išsiskirdami siekiame pabrėžti savo pranašumą prieš kitus. Sveikas išskirtinumas, kuris nepadaro mūsų geresnių už kitus, tiesiog mūsų naturalumas, kurį kiti gali vertinti kaip išskirtinumą. O žmonių gebėjimas vertinti - nepagydoma liga. Gera ji ar bloga, aš šįkart nesiruošiu vertinti.
Jei kartais eidami tuo pačiu kasdienišku keliu susiduriame dar ir su bendrauti nusiteikusiais žmonėmis, dažnai pastebime nesusikalbėjimo problemą. Atrodo, kiekvienas kalba pats su savim. O jei nusprendžiam vis dėlto paklausyti, ką šneka mūsų pašnekovas, išgirdę narcizišką tiradą, neatsilaikom ir imam pertraukinėti, puikuotis savimi. Baigę pokalbį pasijuntam išsekę, tada susimąstom ir padarom išvadą, kad įvyko baisus nesusikalbėjimas... Ir dėl ko? O gi dėl noro pasirodyti, kitaip tariant, dėl noro pabūti išskirtiniu.
Ir štai iškyla klausimas: kodėl esame tokie įvaizdžio vergai?
Žodis „išskirtinis“ taip išsigimė, kad tokių išskirtinių yra visa pilna masė ir norint tapti „išskirtiniu“, reikia būtinai paisyti numatytų „išskirtinumo“ standartų. Tai juk visiška priešingybė tikrąjai išskirtinumo sampratai, tai neoriginalumo ir išskirtinumo etalonų (tų, į kuriuos norime būti panašūs) sudievinimo pasekmė.
Taigi, mokėjimas būti savimi yra toks pat svarbus, kaip ir prieš daugelį metų, tai aktualija, kuri išliks per amžių amžius. Žinoma, drastiškos pastangos būti išskirtiniu dažnai vertinamos kaip maištas ar vidinės prarajos (ir aš su tuo sutinku), bet kodėl gi ne? Jei suvoksime skirtumą tarp noro atrodyti ir noro būti, jei suvoksime bendravimo svarbą savo gyvenime, tuomet kiekvieną mūsų elgesį ir net aprangą lydės atsakomybė pirmiausia prieš patį save. Dėl geros gyvenimo kokybės. Gyvenant dabar, bet suvokiant, kad ateis rytojus.
Mielieji, svarbiausia, kad žodžio „išskirtinis“ samprata nebūtų suprantama kaip įvaizdžio, sukurto uždusinus tikrąjį „aš“, kad tai nebūtų žeminimas kito, siekiant išaukštint save ir nekomfortinė būsena, ignoruojant savo pažiūras, bet bandant sukelti įspūdį. Nustokime pasikliauti vien tik trumpalaikiu materialumu, nes išskirtinumas išskirtinmu taps tik tada, kai išsiskirsime ne vien tik įvaizdžiu ar išore.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!