aA
Laisvos rinkos sąlygomis vyksta aštri konkurencija už materialinę gerovę. Išryškėja dvi gyvenimo, tarsi medalio pusės: pirmoji su apskaičiuojamu pliuso ženklu, antroji – su minuso ženklu.
Kaip reikia mokyti muzikos?
© Shutterstock nuotr.

Pastaroji pusė kelia didelį susirūpinimą. Visus jaudina tai, kad nepajėgiame (o gal ir ne itin siekiame?) grumtis su laukinio kapitalizmo, gobšumo, skurdinimo, kultūros nuvertinimo politika. Deja, kultūros, švietimo strategai, atrodo, nepersistengia ką nors esmingai keisti.

Kur eini, mokykla, kokius žmones tu ugdai? Ar keli sau uždavinį konkuruoti su masinės kultūros (nekultūros) iššūkiais, ar gebi tai veiksmingai daryti? Klausimai ne iš lengvųjų.

Kalbant apie kultūrą, matome, kad šiandien jos blizgesyje ir sąvartynuose jaunam žmogui sunku skirti, kur auksas ir kur varis. Negana brukti žinias, ugdyti vadybos, verslumo kompetencijas. Jam reikia padėti išsiugdyti aukštesnį vertybinį požiūrį į gyvenimą, brandintis dorovines nuostatas, estetinį skonį (grožis – dorovės motina), kritinį mąstymą. Ar turi mokykla tokią strategiją, ar ji rengiama? Ar pakankamai tiriama, kodėl menkėja dėmesys humanitarinei, meninei, muzikinei kultūrai? Kas daroma, kad kultūros vertybės nebūtų užmirštos? Juk mes, pedagogai, nusikalstame savo sąžinei, jei „stovime po medžiu“, t.y. nereaguojame (maža vien padūsauti) į daugybę kasdien vykstančių kraupių dalykų? Ar tikrai nieko tokio, jei be perstojo vaikams ir paaugliams žiniasklaidoje brukamas smurtas ir seksas, žudynių „nuotykiai“, vadinamieji koviniai filmai ir klipai, jei auga vis labiau šiurpinančių nusikaltimų skaičius, jei įsikerojo abejingumas vaikams, seneliams, jei kasmet nusižudo vieną klasę atitinkantis jaunimo būrys, jei... Gerai žinome, kad Lietuva pirmauja šių „laimėjimų“ tarpe.

Daugelio mokinių gyvenimo sopulių priežasčių ieškoma šeimoje, socialinės aplinkos terpėje. Lengviausia pamėtyti akmenis į šeimą. Bet būtų nerealu tikėtis, kad pedagogai, socialiniai darbuotojai policijos pareigūnai galėtų tiesiogiai ir radikaliai keisti kai kurių tėvų (juolab asocialių ugdytojų) nuostatas, įveikti įvairiausias negeroves – patyčias, smurtą, svaiginimąsi, visuotinį sekso adoravimą, dorovinį palaidumą ir kt. Negalime uždrausti naudotis internetu, skleidžiančiu ir pozityvias, ir negatyvias vertybes. Pastarosios turi didelę paklausą (!), tad komercijos atstovai negaili lėšų. Informacijos etinė pusė jiems mažai svarbi.

Bet mes galime daryti įtaką ugdytiniams idant jie siektų tobulėti gerųjų žodžių kryptimi. Ir tai daryti kasdien, - be akivaizdžių „auklėjimų“, moralizavimo, pamokymų, bausmių - kiekvienoje bet kokio dalyko pamokoje: ir tiksliųjų, ir humanitarinių, ir estetinių dalykų pamokose. Svarbu neišleisti iš dėmesio tai, kad mokslo žinios, medijų informacija gali būti panaudotos (ir nuolat naudojamos!) tiek žmonių gerovei, tiek ir griovimui, įskaitant net tiesioginę savikainą.

Kelti aukščiau ugdymo kartelę

Svarbu ugdyti gebėjimus kūrybiškai naudotis informacija, jos technologijomis, lavinti kūrybinį mąstymą, protą. Bet dar svarbiau aukščiau kelti asmens dvasinio, dorovinio ugdymo kartelę. Ką tai reiškia? (dvasingumą suprantame plačiąja kategorijos prasme: tai ne būtinai tik religijos prasme). Oponentas pasakytų: toji kartelė keliama. Daug daroma, kad vaikai geriau mokytųsi, jie auklėjami, keliami reikalavimai dėl pareigų nevykdymo. Deja, neretai lūkesčiai neišsipildo. Kodėl?

Klausimas be galo sudėtingas. Problemų persipynimuose reikia ieškoti „raktinės“ problemos, kurią sprendžiant atsivertų keliai visų kitų problemų sprendimams. Kol kas edukologija tik teoriniame lygmenyje pradeda ją aktualizuoti. O ugdymo realybėje kaip ir anksčiau, akcentuojamos žinios, kurių nemaža dalis yra perteklinės („O gal prireiks?“). Žinių kiekybinis matavimas balais patogus ugdytojams: galima aiškiai parodyti konkrečius pasiekimus, taigi ugdymo sistemos tariamą našumą. Bėda ta, kad dėstomų dalykų žinios dažnai lieka izoliuotos nuo asmens vertybinių orientacijų, jos neišgyvenamos, neapmąstomos, todėl per mažai tarnauja asmenybės tapsmui, kultūrinei, dvasinei brandai. Be abejonės, žinių reikia, bet jų teikimas dar nereiškia, kad ugdoma dvasiškai brandi asmenybė (pasitaiko, kad aukštų mokslų neragavęs žmogus pasirodo daug dvasingesnis negu daugžinyste besipuikuojantis eruditas; neretai aukštais IQ rodikliais, meniniais gebėjimais pasižymi stambaus masto nusikaltėliai).

Ieškant „raktinės“ problemos ir jos sprendimo, produktyvu remtis filosofine prieiga. Jos esmė – santykio tarp idealumo ir materialumo lygsvaros išlaikymas. O dar svarbiau – orientacija į idealų dimensiją, dvasines vertybes. Jos siekiant, svarbu matyti ryšį tarp veiksenos konkretumo ir dvasinės būsenos, vertybinės nuostatos, minties, tarp loginio žinojimo ir transcendentinio, jausminio „žinojimo“, kuris užveria arba atveria kelią blogio arba gėrio sklaidai.

Mąstant apie reikalingumą aukščiau kelti ugdymo kartelę ir kėlimo pasiekimus, tenka aiškintis klausimą, kodėl mus netenkina esamoji švietimo būklė. Imkime muzikinio ugdymo sritį. Jos bruožai daugiau ar mažiau charakteringi ir kitų humanitarinių, meno profilio dalykų dėstymui.

Muzikos kaip dalyko dėstymo strategijos klausimas. Kur slypi aukščiau minėta filosofinė, raktinė problema?

Pirma. Požiūris į muzikos meną ir jo pažinimą. Paradoksalu, kad visi mokomi muzikos, nekreipiant dėmesio į tai, kad... Nėra žinoma kas yra muzika. Muzikai, teoretikai pateikia daugybę neretai prieštaringų sampratų. Vyrauja požiūris, kad pažinti muziką, jos mokyti reiškia mokytis ją daryti: dainuoti, groti kurti, pagal įgeidžius interpretuoti. Muzika tampa lyg ir veiksmažodžiu. Natūralu, kad šiuo principu remiasi profesionalų rengimas. Pasitelkus žinias, kūrybos technologijas, t.y. nusveriant techniniam pradui, materialumui, muzika sėkmingai daroma, kuriama, išgyvenamas patiriamas smagumas, gaunama komercinė nauda. Profesionalus muzika džiugina inovacijomis, netradicinėmis priemonėmis. Bet ar visada ji teikia žmogui grožį ir gėrį, t.y. dvasinę, dorovinę naudą, padeda jam tobuliau gyventi?

Visa, ką pažįstame, ko mokome jaunąją kartą, turi ir etinį aspektą. Deja, nūdienos kultūros krizės sąlygomis jis neretai primirštamas. Vaikantis naujovių mokiniai darosi menkai imlūs pastovioms vertybėms; muzikos klasika, tautinė (liaudies) daina daug kam atrodo atgyvenusi („ten nieko naujo“, „tai senelių dainos“ ir pan.). Iš čia – dėmesio stoka muzikos esmei, jos dvasinei gelmei, rimtosios muzikos klausymuisi, gražiam dainavimui. Vertinga muzika stumiama į ugdymo paraštes. Kartu tai ir negebėjimas popso kultūroje skirti pelus nuo grūdų. Tai menkos muzikinės kultūros, žemo muzikinio skonio, negebėjimo vertinti pasekmė.

Mokykla tuo nedaug tesirūpina, jai svarbiau tai, kas daiktiška, konkretu, kas balais matuojama. Kadangi muzikos pažinimas suprantamas kaip jos darymas, tai mokymo turinyje vyrauja muzikos kalba ir taip vadinamos elementariosios muzikos darymas. O tai, ko negalime patys padaryti – atlikti kvartetą ar simfoniją, neretai tenka palikti užribyje. Net ir muzikos klausymasis vainikuojamas raiškos priemonių, formos sužinojimu. Metodikose priimta, kad muzikinio ugdymo kaip veiklos objektas yra garsai, jų organizavimas. Todėl knyginės žinios (muzikos raštas ir kt.), kompiuterinės technologijos neretai suryja kone visą vienintelės pamokos laiką. Bandoma minimaliomis priemonėmis daryti muziką. Jei minimalizmas kaip kūrybos technika kartais pasiteisina talentingų modernistų profesionalų kūryboje, tai masiniame jaunimo ugdyme jis visiškai paviršutiniškas ir banalus, nes muzikos kalbos mokymas, manipuliavimas ritmo, intonacijų, tembrų dariniais toli gražu nėra gilių ir rimtų dalykų, kuriuos spinduliuoja klasikos šedevrai, pažinimas ir įsisavinimas.

Mokant muzikos operavimas raiškos priemonėmis („kaip“) reiškia, kad muzikos pedagogika toleruoja realistinio ugdymo, analogiško gamtamoksliam pažinimui, paradigmą. Kokybinė pusė, o ne materialusis apvalkalas yra svarbiausia. Muzikos „kaip“ čia atlieka tik pagalbinę, aptarnaujančiąją turinio pažinimą, funkciją. Deja, rengiant muzikos pedagogus tikslas ir priemonės sukeičiamos vietomis. Nenuostabu, kad ta pačia logika remiamasi nustatant muzikinio ugdymo strategiją, metodinius kelius.

Antra. Kur atskaitos taškas pažįstant muziką, konkrečiau, muzikos kūrinį? Koks pažinimo kelias vyrauja: ar indukcinis (iš dalių į visumą), ar dedukcinis (iš visumos į dalis)? Tai priklauso nuo muzikos pažinimo strategijos. Jei siekiama loginio, technologinio žinojimo, einama indukcinio pažinimo keliu. Tikimasi, kad pažinus elementus, juos bus galima apibendrinti, taigi pažinti visumą. Be kas toji „visuma“? Kūrinio meninė dvasinė esmė ar materialioji pusė, struktūra? Koncentruojantis į muzikos materialų apvalkalą, kūrinio „kaip“ irgi atsiranda produktas.

Profesionalui įdomi ir svarbi formos, technologijos pusė. Tačiau ji nėra įdomi muzikos mėgėjui ir beveik visiems, kurie lanko mokyklą ir joje mokosi muzikos. Tiesa, mažuosius kuriam laikui kaip žaidimas patraukia muzikinės veiksenos, jų naujumas, įgyjamos žinios apie muzikos kalbą. Muzikos didaktikoje šiuo aspektu daug nuveikta. Bet paaugliai ir vyresni, jau kritiškesni, jie pagalvoja apie mokymosi prasmę. Jiems jau nebeįdomu „ta ti-ti“ ir kiti įkyrėję ritmo ar intonacijų šifravimo dariniai. Vertindami muzikos pamokas, solfedžio mokymąsi, jie klausia: kam mums ta paukščių kalba?

Iš tikrųjų, sunku patikėti, kad darymo keliu įsisavinant muzikos raiškos priemones (jos „kaip“) paaiškėja visuma, t.y. tai, kas yra muzika ir ką ji reiškia asmeniui, kultūrai. Kūrinio visuma, jos meninis-dvasinis turinys nėra paprasta raiškos priemonių visuma, jų kiekybinė sankaupa. Kokybė yra daugiau negu kiekybinių darinių ansamblis, elementų analizė tos kokybės negali įžvelgti. Tiesa, muzikos elementų darymas, jos kalbos modeliavimas naudingas ir vertingas, kai subjektas patiria kūrinio meninę esmę. Tuomet elementai tarnauja kaip priemonė pažinti kūrinio turinio svarbiausias detales ir jo esmę. Bet toji esmė nesurandama remiantis vien loginiu žinojimu ir elementų modeliavimu. Loginė analizė, neparemta dvasiniu esmės patyrimu, yra kūrinio numarinimas net jam negimus pažinimo procese.Todėl vyraujant racionalistiniam muzikos pažinimo keliui sunku tikėtis giliojo muzikos pažinimo, darančio dvasinį poveikį besimokančiam.

Muzikos kūrinys: jo kas ir kaip

Muzikos kūrinys yra harmoninga daugybės raiškos elementų sisteminė visuma. Viskas čia svarbu, net ir mažiausios detalės. Kūrėjas ir atlikėjas tikisi, jog klausytojas išgyvens ir supras kūrinio grožį, numanys užslėptą prasmę. Bet tai atrandama ne tiek elementus analizuojant, o visuminiu būdu aprėpiant kūrinį. Visuma yra atskaitos taškas kūrėjui ieškant elementų o klausytojui juos suvokiant ir analizuojant (beje, jų nedaug tereikia eilinės mokyklos sąlygomis; svarbiau meninio turinio pajauta, gėrėjimasis juo).

Tai lyg ir žinomi muzikos kūrinių analizės dalykai. Apie tai galima būtų nekalbėti, jei bendrojo (o ne profesinio) ugdymo sąlygomis nebūtų nuvertintas mėgėjiškais muzikos pažinimas. Tokio pažinimo tarsi gėdijamasi („nevertinga“, „neprofesionalu“). Į muzikos pažinimą žvelgiama per muzikos mokslo, o ne meno akinius. Fizikalizmas, orientacija į „proto kapšą“ kliudo veikti dešiniajam smegenų pusrutuliui, išgyventi, intuityviai ieškoti asmeniui aktualių prasmių, aktualizuoti gyvenimo, kultūros istorijos ir nūdienos patirtis, švarinti dvasią ir t.t. Tai kultūriškai svarbesnis dalykas negu kompiuterinis muzikos „kaip“ nagrinėjimas.

Muzikos mokoma ne dėl pačios muzikos, o dėl žmogaus gražesnio ir dvasingesnio gyvenimo. Žmogus kuria muziką. Bet ir muzika kuria žmogų. Todėl svarbiausias muzikinio ugdymo rūpestis, veiklos objektas yra ne tai, kaip daroma muzika, o tai, kas padaryta, koks meninis-dvasinis turinys slypi kūrinyje. Padėti mokiniui jausmais ir intelektu įsigilinti į jį – sudėtingas uždavinys. Jis kol kas labai menkai sprendžiamas, nes ugdytojus klaidina mokslinė muzikos pažinimo orientacija. Esą, norint pažinti muziką reikia išstudijuoti jos teoriją. Todėl ugdymo proceso centre tebėra dalykas (mokslinė disciplina). Muzikos pedagogikai lyg ir nelabai rūpi, kad reikia rimtai prisidėti gelbstint skurdinamą dorovę, dvasinę kultūrą, žmoniškumą. Todėl vis dažniau prisimenama humanistinės pedagogikos nuostata, kad ugdymo centre yra ne dalykas, o asmuo. Mokyti muzikos (ypač bendrojo ugdymo mokykloje) reiškia muzikos pagalba ugdyti Žmogų. Žmogų, kuris jos klausosi perimdamas didžias vertybes; dainuoja, brangina tautinę muziką.

Tai idealistinio realizmo ugdyme lygmuo. Kol kas ne kiekvienas pedagogas geba tai daryti. Bet jis gali taip elgtis. Toks galėjimas ne išmokstamas, nors išmoktum visą muzikos teoriją. Tasai gebėjimas slypi širdyje ir prote, valingame vertybių pasirinkime. Pedagogikos priedermė yra orientuoti kiekvieną be išimties į vertybes ir prasmę. Ir kiekvienas, kuris neabejingas vaiko gyvenimo kokybei, kuris myli Muziką ir Vaiką, gali inicijuoti procesą, kuris palaipsniui vaiką glaudins su Grožiu, Gėriu, Tiesa, Meile, Tikėjimu ir daugeliu kitų didžių ir nesenstančių dalykų. Puikioje muzikoje ir kituose menuose jie neišsemiami, jie padeda kurti tobulesnį gyvenimą.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Davatkų reakcija į mano vyro ligą buvo virš visko – tokios paliktų ir jeigu sumažėtų alga (38)

Pamenu, dar mano laikais mokykloje frazė „princas ant balto žirgo“ rašinyje buvo pavingiuota...

Tarp mašinų liko mažiau nei 10 cm: lenkimas šiame kelyje – tikras „fūrų“ košmaras (69)

Vairuotojai dažnokai keikia motociklų bei lengvųjų vairuotojus, lakstančius kaip be galvos keliu...

Dėl meilės kaliniui moteris net metė darbą: mus skyrė aukštos sienos ir įstatymo prakeiksmas (96)

„Ir miegojo princas daug metų, kol jo nesurado Gražuolė... Neišsigando nei piktųjų dvasių,...

Pliaže dviejų vaikų tėvas susidūrė su nagla mamyte – rado, kaip duoti jai gerą atkirtį (585)

Šiltomis dienomis buvom prie jūros, oras – pasaka. Mes deginamės, vaikai ten smėlį kapsto....

Vairuotojas išliejo pasipiktinimą dėl mobilumo paketo: vėl gyvename kaip TSRS (152)

Valio! Mobilumo paketas priimtas. Šlovė sugalvojusiems. Tik va, nežinau, kaip jums, bet man...

Top naujienos

Naujausiuose reitinguose – smūgis Nausėdai ir Gabrieliui Landsbergiui (56)

Koronaviruso krizė atnešė pokyčių ir į visuomenės veikėjų vertinimo reitingą –...

Už mažas algas dirbti nebeapsimoka: lietuviai mėgaujasi išmokomis (579)

Užimtumo tarnyba (UT) šalyje fiksuoja rekordinį nedarbą, tačiau tuo pačiu metu Lietuvoje...

Konstitucinio Teismo darbuotojai pratrūko: valstybės institucijoms apskundė patį teismo pirmininką Dainių Žalimą (226)

Grupė Konstitucinio Teismo (KT) darbuotojų teismui laikinai vadovaujantį teismo pirmininką,...

Koronaviruso protrūkis Kauno įmonėje: serga 18, dar tiriami apie 200 darbuotojų galimai nesilaikė saviizoliacijos (269)

Kaune įmonėje „Hegelmann Transporte“ kilus koronaviruso protrūkiui tiriami apie 200 šios...

JK teisininkas įvertino naujas imigracijos nuostatas: ES piliečiams grės deportacija už menkiausius nusižengimus (7)

Jungtinei Karalystei oficialiai palikus Europos Sąjungą , vidaus reikalų ministrė Priti Patel...

Tragikomiška situacija: reikalauja išjungti fontaną, nes vakarais trukdo užmigti priešinasi krepšinio aikštelei, nes trukdo kamuolių bumpsėjimas

Socialiniame tinkle „Facebook“ alytiškiai sunerimo dėl miesto naktinio gyvenimo bei miesto...

Septynerius metus santuokoje skaičiuojanti Evelina Young: išmokau mažiau įsivaizduoti, kaip viskas turi būti (28)

Evelina Anusauskaitė -Young Lietuvoje – išties retas svečias. Jau ne vienerius metus moteris...

Katė maiše: kokį džokerį po Eurolygos kortų malka pakišo „Žalgiris“? (30)

Šių metų pradžioje šalies futbolo čempionė Marijampolės „Sūduva“ pirmą kartą istorijoje...

Karjeros konsultantė patarė jaunimui, nuo ko geriausia pradėti ieškoti darbo

Pasibaigę mokslo metai – naujas galvosūkis abiturientams ir studentams. Kol dalis jų pramogauja...

Indrė Stonkuvienė iš instagramo pragyvena jau 3 metus: įvardijo, kiek kainuoja jos vienas įrašas (181)

Prieš beveik aštuonerius metus, kuomet gimė dukra Cecilija, viena įtakingiausių šalies nuomonės...

|Maža didelių žinių kaina