Niekas nekreipia dėmesio, kaip atrodo kiti. Nėra poreikio išsiskirti iš kitų. Vertinamas paprastumas ir subtilumas.
Man patinka, kad sporto klubai ir saunos bei baseinai rytais pilni pagyvenusių žmonių, kurie taip aktyviai leidžia laiką. Subrendusios moterys labiau rūpinasi savo savijauta nei išvaizda. Čia nedažo žilstelėjusių plaukų ir nebijo kalbėti apie savo amžių.
Šventėje – ir ligonis su lova
Mėgstu lankytis kavinėse, restoranuose, kurie pilni laimingų, gyvenimu besimėgaujančių lankytojų ir yra prieinami visiems. Olandai stengiasi kiekvieną dieną paversti švente. Organizuoja daug renginių, kurie nereikalauja didelių išlaidų. Tereikia noro. Ir, žinoma, entuziazmo, kad kažkokia idėja taptų tradicija.
Štai kad ir kasmetinis mūsų miestelio lovų maratonas, kuriam ruošiamasi iš anksto. Prie senų lovų vieno galo pritvirtinami du ratai. Lovoje sėdi, guli, kabo – kaip kam patogiau – komandos narys, kuris su lova stumiamas savo kolegos, kol šis pavargsta. Tada keičiamasi vietomis.
Maratono tikslas – greičiau apibėgti miestelį stumdant lovą ir pirmam pasiekti finišą. Visi miestelio gyventojai išeina į gatves palaikyti komandų.
Alpau iš juoko, kai pro šalį skriejo vietinės kepyklėlės komanda, stumdama lovą, apkabinėtą bandelėmis ir duonos kepaliukais.
Ligoninės komanda irgi nepaliko abejingų. Lovą, apraizgytą lašelinėmis, kurioje gulėjo ligonis, stūmė atletiška seselė baltu chalatu ir baltais bėgimo bateliais. Miestelio mėsininko lova, puošta dešromis, dešrelėmis ir kumpiais, irgi buvo įspūdinga.
Sirgaliai plojo ir švilpė. Miestelio aikštėje linksmino saviveiklininkų orkestras. Maratonui pasibaigus dalyviai buvo apdovanoti prizais už geriausią kostiumą, už pasiektus rezultatus ir surinkę daugiausiai sirgalių simpatijos balsų. Šventė tęsėsi visą dieną. Miestelis ūžė.
Masinės eitynės
Kita gana populiari olandų šventė yra pasivaikščiojimo keturdienis. Pirmą kartą apie ją sužinojau iš savo dukters Jasminos. Šventės metu keturias dienas visa mokykla dalyvauja masiniame ėjime.
Eina, kas tik nori: ir mokytojai, ir vaikai, ir tėvai. Pasirinktu maršrutu juda didelė žmonių kolona. Kas dainuodamas, kas kalbėdamasis su kolegomis, kas šiaip žingsniuodamas. Visi linksmi ir sportiškai nusiteikę.
Per dieną reikia nueiti tam tikrą atstumą. Apytiksliai dešimt kilometrų. Už tai kiekvienas gauna po ženklelį.
Pakelėje stovi išsirikiavę pirmosios pagalbos postai su geriamo vandens ir pleistro atsargomis tiems, kurie ištroško ar jau spėjo prisitrinti pūsles.
Ketvirtą dieną dalyvius pasitinka tėvai, giminės, draugai su puokštėmis gėlių. Nuotaika tokia, lyg vyktų olimpinės žaidynės. Tik pralaimėjusių nėra. Tie, kurie surenka keturis ženklelius (po ženklelį už dienos eitynes), gauna puokštę gėlių ir specialų diplomą.
Prisimenu, kaip džiaugėsi Jasmina, kai visa šeima, nešina gėlėmis, atėjome jos pasitikti. Gautą diplomą ji išdidžiai pasikabino ant sienos savo kambaryje. Dar ilgai jį rodydavo pas mus atvykusiems svečiams...
Šventėje gali dalyvauti ir neįgalūs asmenys, ir senyvo amžiaus žmonės, kurie jau savo kojomis nepajėgūs eiti. Kaip? Ogi, visai paprastai: jie susodinami į invalido vežimėlius. Visada atsiranda grupė savanorių, sutinkančių stumti juos sutrumpintu maršrutu keturias dienas iš eilės iki pergalės.
Taigi, švenčia visi, kas tik nori. Tikrąja to žodžio prasme. Vienus metus mano duktė taip pat pasisiūlė padėti šalia esančios senelių prieglaudos garbaus amžiaus senjorei, kuri jai atsidėkojo didele šokolado plyta. Abi jos gavo eitynių diplomą, kurį mano duktė pasikabino jau ant pilnėjančios jos nuopelnais kambario sienos.
Policininkai – it kino žvaigždės
Palaipsniui tokios mažos šventės peraugo į didelius tarptautinius pasivaikščiojimo maratonus. Vienas iš jų kasmet vyksta Nijmegen mieste. Tik čia renkasi ne mėgėjai, o tikri vaikščiojimo fanatikai iš viso pasaulio.
Viskuo pasirūpina specialiai tam įkurta maratono profsąjunga. Ėjikas pats gali rinktis patinkantį maršrutą – ilgąjį arba trumpesnį. Šventės metu visi viešbučiai Nijmegen perpildyti. Pasipuošę svečiai iš Švedijos, Kanados, Norvegijos, Australijos, Japonijos, Kinijos ir kitų pasaulio šalių, nešini savos šalies vėliavomis, užtvindo miesto gatves.
Tuo metu miestas gyvena tik maratonu. Uždaromas eismas. Gatvėse nuo pat ryto skamba gyva muzika. Lauko kavinėse nerasi nė vienos laisvos vietelės. Bet tai ne bėda – žmonės susėdę ant bordiūrų. Visi švenčia ir visiems gerai.
Pražygiuoja kolona policijos pareigūnų. Atletiško kūno dailūs vyrai traukia moterų žvilgsnį. Jie lyg kino žvaigždės vilki idealiai tinkančią policijos uniformą, kuri nepaslepia ištreniruoto raumeningo kūno. Avėdami sportine avalyne jie pražygiuoja šypsodamiesi, dainuodami, mojuodami publikai.
Kitoje gatvės pusėje juda kolona garbės svečių. Tai tie, kurie maratone dalyvauja jau dvidešimtąjį kartą. Kai kurie sėdi invalido vežimėlyje, bet yra laimingi. Juk jie visgi gali dalyvauti šventėje.
Maratonas praeina be jokių incidentų. Nėra girtų ar agresyvių, kurie šlaistytųsi gatvėse ir kabinėtųsi prie žmonių.
Čia vyksta tikra šventė, kur gera ir linksma ne tik dalyviams, bet ir žiūrovams. Kaip gaila, kad šiais metais virusas nubraukė savo ragais ir per per šią nuostabią šventę...
Maratono laukia nuo 1997-ųjų
Dar viena olandų grupė dėl savo pomėgio patiria šiokių tokių sunkumų. Tai natūralaus ledo čiuožėjai. Vienuolikos miestų čiuožimo fanai oficialiai organizuoja čiuožimo varžybas jau daugiau kaip šimtą metų. Ultra maratonas prasideda ir baigiasi Friesland miesto Leeuwarden kanaluose ir tęsiasi apie 200 km.
Maratono dalyviai čiuoždami aplanko vienuolika miestelių. Tai ilgiausias natūralaus ledo čiuožimo maratonas visame pasaulyje. Jame dalyvauja ir moterys. Daugelis fanatų susibūrę į profsąjungas, moka kasmetinius nario mokesčius. Metų metais laukdami, kada gi pašals taip, kad ledo storis bus pakankamas varžyboms.
Bet žiemos Olandijoje ne visada būna šaltos. Ištroškusiems maratono dalyviams tenka ilgokai palaukti, kol kanalai, upės, tvenkiniai pasidengs storu ledo sluoksniu. Paskutinis maratonas Olandijoje vyko 1997 metais.
Jau daugelį metų vis dar neprarasdami vilties maratono dalyviai su nerimu ir lūkesčiu stebi oro prognozes. Specialūs ledo instruktoriai vos ne kas valandą matuoja ledo storį. Visa Olandija sulaikiusi kvėpavimą stebi instruktorių rezultatus, kurie perduodami ir per televiziją.
„Šiąnakt gerokai pašalo. Ledo storis artėja prie išsvajotos ribos. Ruoškitės, traukite pačiūžas. Dar pora tokių naktų ir priartės prie septynių centimetrų. Šiais metais tikrai pavyks!“
Tačiau visų didžiausiam nusivylimui po poros dienų prasideda atlydis. Dar neištrauktas pačiūžas reikia vėl pamiršti iki kitų metų.
***
Kas jau kas, bet olandai sugeba organizuoti šventes ir jose dalyvauti kaip niekas kitas. Tai jų tradicija, perduodama iš kartos į kartą. Jų gyvenimo šūkis – džiaukis viskuo, kuo gali. Make the day!