Tai kodėl išvažiavau? Dėl paprasto dalyko – smalsumo pažinti naują kultūrą, žmones. Nuo pat vaikystės esu žingeidus – man įdomu viskas, ką sako žmonės, kas vyksta ne tik aplink mane, bet ir tūkstantis kilometrų nuo manęs. Tyliai analizuoju kasdienes gyvenimo situacijas ir atsirenku, kas man yra sava, priimtina, o kas netikra ir neįdomu. Eidamas į 11-ą klasę supratau, kad norint gyvenime pasiekti daug reikia turėti tikslą ir svajonę. Mano svajonė buvo pamatyti visas pasaulio valstybės, pažinti jų kultūras ir vietinius žmones, susirasti draugų iš skirtingų Žemės kampelių. Labiausiai vertinu tikrą draugystę, todėl, manau, kad skirtingos kalbos ar odos spalva neturi įtakos žmonių santykiams.
Pirmoji tarpinė mano kelionės aplink Pasaulį stotelė – Vokietija. Baigęs mokyklą nusprendžiau būtent čia tęsti mokslus ir įgyti aukštos kvalifikacijos išsilavinimą. Pasirinkau šią šalį skaitydamas publicistinius straipsnius ir naiviai tikėdamas mokytojų patarimais – aukštos kokybės universitetai, šilti žmonės, puiki ekonominė situacija ir geros studentų įsidarbinimo galimybės.
Gyvenu čia sąlyginai neilgai, tik dvejus metus, per kuriuos kaip įmanydamas stengiausi „patikrinti“ šalį, žmones, studijas, darbą. Taip, finansinė situacija čia išties puiki, darbo galimybės, kaip eiliniam lietuvaičiui, atrodo nepalyginamai geros, aplink tik besišypsantys ir savo pagalbą nuolatos siūlantys žmonės, sutvarkyti parkai ir 100% garantuota darbo sutartis pabaigus mokslus – skamba neįtikėtinai, tačiau... ar tikrai būtent tai daro žmogų laimingu?
Tiesa, pinigų mano šeimoje niekada netrūko. Turėjome tiek, kiek užtekdavo pragyventi daug norų neturinčiai vidutinei šeimai. Kino bilietai ar ekskursija į Lenkiją – skirtumo tėvams nesudarydavo. Galbūt dėl to taip ir neišmokau vertinti pinigo, nes svarbiausias dalykas buvo gerai praleistas laikas su draugais ar gėlių padovanojimas merginai. Todėl atvykus čia teko nusivilti – pirmasis dalykas žmonėms yra euro uždirbimas, naujo telefono ir rūbo įsigijimas. Vakarėliuose vaikinų kraujas verda ne nuo trumpų merginų sijonų ar geros muzikos – geras alkoholis ir pramogos, kurias leidžia kiekvieno piniginė yra vakarėlių tabu.
Būtent tų stiprių santykių tarp žmonių aš ir pasigedau. Jei tavo pomėgiai bendri, o dar geriau, jei tu studijuoji tą patį, ką ir aš – tu gali būti mano geriausias draugas! Tokia yra eilinio vokiečio logika. Žmogaus jutimas, jo žodžių tonacija, pasitikėjimas partneriu – šios savybės čia nesvarbios. Kiekvienas nuo mažens mokomas dirbti atskirai ir būti nepriklausomas – kiekvienas savo likimo kalvis. Galbūt ir todėl Vokietija pirmauja pagal vienišų ir išsiskyrusių žmonių skaičių.
Negaliu sakyti, jog jaučiuosi nelaimingas! Anaiptol, vystau 2 neseniai pradėtus verslus, šoku, groju, dirbu, kuriu, dalyvauju socialinėse veiklose, tačiau jaučiuosi atitolęs nuo savo pirminio prado. Kartais atrodo, jog užsidedu vakariečio kaukę ir braunuosi į priekį negalvodamas apie savo brangią šeimą, kuri gyvena 200 kilometrų nuo manęs ir laukia kiekvieną vakarą prie skype, draugus ir kitus mylimus žmones.
Mano geriausias draugas taip pat išvyko mokytis svetur, todėl jau po pirmųjų mėnesių praleistų užsieny, prižadėjom vienas kitam, jog neatitrūksime nuo Lietuvos – grįšime čia per kiekvienas atostogas ir toliau vykdysime pradėtą veiklą - kursime projektus ir konkursus Lietuvos jaunimui. Pasakiau sau, jog kaskart sustabdysiu tą greitai važiuojantį gyvenimo traukinį tam, kad susitikčiau su draugais, paminėčiau šventes ir nustebinčiau savo mylimą merginą. Ir man visai nesvarbu, kad čia prieš nosį uždaro autobuso duris, pardavėjai nesisveikina, o kaimynas pamiršta skolą – čia mano tikrieji namai.
Žinoma, praėjus keleriems metams pasikeičia ir tam tikri dalykai, kurie gimtinę pradeda sieti su blogais prisiminimais – atitolę ir tave pamiršę draugai bei subyrėję santykiai su mergina, kurią labai mylėjai, ir kurios vakare internetu išgirstu balsu kvėpuoji visą ateinančią darbo dieną. Teisingai, juk sunku tikėti pažadais ir laukti tik kelis kartus per metus grįžtančio draugo bei pasitikti jį su ta pačia meile bei šiluma, kuria jį išlydėjai. Galima visada susirasti artimesnį žmogų už mane, tokį, kuris bus šalia, kai to reikės. Esu mulkis, nes gyvendamas per 1500 kilometrus nesugebu būti toks draugas, kokiu galėčiau būti gyvendamas Lietuvoje. Kiekvienas manim pasitikėjimą praradęs draugas skaudina, tačiau sau ir bičiuliui duotą pažadą vykdysiu tol, kol liks bent vienas Lietuvoje mane šiltai priimantis žmogus.
Niekada neatitolkite nuo savo tikrojo prado, nesidėkite kaukės, neapsimetinėkite – kiekvienas galime išlikti toks, koks giliai širdyje esame. Kiekvienam gyvenime tenka džiaugtis, liūdėti, sunkiai dirbti ir poilsiauti. Nesvarbu, kur gyvenam ir kieno maistą rytais valgom – svarbiausia išlikti geru ir teisingu žmogumi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!