CV rašymo svarba. Logiška. Dažnai tipiškas lietuvis yra pavydus, bet darbštus. Kas taip pasakė? Kažkoks n metų senumo stereotipas. Spręskite patys, kiek tame tiesos. Prieš keturis ar penkis (apie 2007) metus Vyriausybės užsakymu buvo atlikta apklausa, kurios duomenimis, 40 proc. mūsų kraštiečių manė, kad Lietuva užsienyje turėtų būti pristatoma kaip darbščių ir kūrybingų žmonių šalis. Jei įdomu, tai tos pačios apklausos duomenimis, 28 proc. šalį būtų pristatę kaip sėkmingo investavimo ir gero uždarbio oazę. Praėjo tik penkeri metai...
Dar vienas taškas darbštumo naudai: iš Norvegijos atėjusios vienos kreditų valdymo bendrovės generalinis direktorius (sustosime, nes dar nėra reklamos pertraukėlės), įpusėjus metams nuo buvusios ekonomikos krizės pradžios (puikiai žinote, bet galima priminti, kad kalbama apie 2009–ųjų vasarą, t.y. pusmetis nuo 2008 m.), žiniasklaidoje išreiškė savo nuomonę apie lietuvius darbuotojus: jie darbštūs ir mažai serga.
Deja, sušlubavome gynyboje Europos čempionato varžybose: Vokietijos statistikos biuro atlikto tyrimo rezultatai, apimantys 2000 – 2010 metų laikotarpį atskleidė, kad lietuviai darbštumu nesiekia ES vidurkio (?!). Daugiausia taškų Europos darbštumo varžybose pelnė švedai (darbui per savo gyvenimą skiria 40,1 metų), mažiausiai – vengrai (29,3 metų). Lietuviai su 33,2 metų vidurkiu nesiekia 34,5 metų ES vidurkio. Nei tinginiai, nei ypatingi darbštuoliai. Nurykime kartėlį, prisiminkime taip mielą „ne kiekybė, o kokybė“ bei didžiuokimės savo noru pasaulio akivaizdoje būti darbščiais. Juk po norų ir veiksmai.
Kaip visa tai susiję su noro išsiaiškinti „kaip rašyti CV“ populiarumu? Akivaizdu – CV nėra rašomas be priežasties, o priežastis labai jau paprasta – darbo paieškos, taigi bandome padidinti vidurkį ir kaip reikiant atsigriebti. Sėkmingos būna paieškos, ar ne, - kitas klausimas, tačiau akivaizdus bandymas tai daryti yra privalumas. Kai nedarbo lygis 2011 metais buvo 15,4 proc., kyla pagrįsti įtarimai, kad ieškantys „kaip rašyti CV“ nerado tinkamos informacijos. Visgi labiau tikėtina, kad jiems buvo pateiktas nevykęs vertimas, kur kas antras žodis yra bendratis. Na, o jei rimtai, tai „norėti, bet negalėti“ yra stiprus smūgis žmogaus orumui, ypač, jeigu žmogus yra jaunas ir dar naiviai tiki taika pasaulyje bei visais su tuo susijusiais dalykais. Nesinori ieškant praktikos išgirsti „kokia Jūsų darbo patirtis“, o ieškant darbo - „kur atlikote praktiką“ - tai nelabai smagiai nuteikia. Kažkas voverės metus minėjo, ar ne?..
Pajamų deklaravimo svarba. Kylame laipteliais: ieškojome darbo, jeigu pavyko rasti, vedame į paieškos lauką šią stebuklingą žodžių kombinaciją. Gerai nuteikia? Turėtų, nes jei jau nori deklaruoti pajamas, vadinasi, apskritai jų turi. Neišvengsime klausimo, kiek. 2012 m. pradžioje minimali alga Lietuvoje siekė 232 eurus (800 Lt) ir buvo viena mažiausių Europoje. Mažiau uždirbo tik rumunai ir bulgarai. Žodžiu, treti nuo galo. Šį kartą kalbame ne apie „Eurovizijos“ dainų konkursą. Galima varvinti seiles žiūrint į skaičiukus Liuksemburge (1801 euras arba 6257 Lt) ar Airijoje (1462 eurai 5076 Lt), kur sėdi pusė giminės: gal jie ir atsiųs pajamas, kurias taip norime naudodamiesi paieškos sistemoje rasta informacija deklaruoti.
Beje, reikia nerimtai pakalbėti apie seniai nusibodusį dalyką. 2011 metų emigracijos rezultatai (53863 bėgikai) nesiekė rekordinių aukštumų, pasiektų 2010 metais (83157 bėgikai), bandomų pateisinti dėl Privalomojo dopingo vartojimo. Tačiau, ar tai reiškia pergalę? Vargu. Visų pirma, pateisinimas dėl 2010 metų jau seniai sukėlė šalutinį poveikį – susierzinimą, kadangi jis nepaneigia išvykusiųjų fakto. Tiesiog dalyviai oficialiai užsiregistravo. Ne gana to, jeigu jau kalbame apie pergalę, tai ji egzistuoja, tačiau ne ta, kokios norima. Bėgikų mastais Lietuva Europos Sąjungoje pirmauja visą dešimtmetį. Lyderio pozicijų nesinori palikti.
Kad ir kaip nesmagu, į viską galima pažvelgti ir iš kitos pusės. Pasak kai kurių protingų tyrimų („SEB Baltic Hausehold Outlook“), uždarbiavimas užsienyje ir geranoriškas pajamų, kurias vis dar norima deklaruoti, pervedimas namo, padidina namo gyventojų gerovę, t.y. namų ūkių pajamas. Tai gal tada, visi emigruojame, atsidarome savo lietuviškas sąskaitas ir į jas pervedame pinigus.
Turint galvoje, kad įsivaizduojamai emigravome visi, kyla beveik logiškas klausimas, kam tuos pinigus pervedame, t.y. kas jais naudosis? Jeigu norite, galite surengti konkursą „laimėk emigranto gerovę“ arba, paprastai tariant, „laimėk emigranto piniginę“. Tokiu atveju, būtų įmanoma bent žemėlapyje rasti vietovę, kur nusiuntei pinigus. Aišku, visada atsiranda vargšų savanorių arba šiaip turinčių meilės Tėvynei sutrikimų, kurie liktų. Kiek jų? Naivuolis tiki, kad skaičius didesnis už...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!