Sužinojau, kad tikrai nesu kantri ir gal ne pakankamai sumani, kad nesugebu sugalvoti stebuklingų žodžių, kuriais įtikinčiau dvimetes nemėtyti akmenų į šunį. Bet tai veikiausiai sužino daugelis mamų. Ir paskui grįžusios į darbą tikina, kad apskritai gyvenime išmoko būti kantresnėmis.
Grįžkime dar į pradžią, apie įsivaizdavimus. Dar įsivaizdavau, kad esant bet kokiems vaiko ožiams ar verksmams pritūpsiu prie jo taip, kad mudviejų akys būtų viename lygmenyje, ir paaiškinsiu kaip žmogus žmogui, kad taip elgtis nedera ir kaip elgtis dera. Ir tada vaikas supras ir nustos krėsti kvailystes. Taip tikriausiai įsivaizduoja daugelis jaunų žmonių, dar neturėjusių vaikų. Na, juk atrodo logiška – vaikas irgi žmogus, su juo imi ir pasikalbi. Tačiau kad ir kiek sukaupiau teorinių žinių apie vaiko ugdymą, realybėje suvokiau, kad vaiko auklėjimas – kaip tyrimų laboratorija.
Verkimai ir ožiai – kasdienis reiškinys. Galiausiai imi galvoti – kas su tavimi negerai. Bet, pasirodo, negerai turėtų būti ir su mano kaimynais, turinčiais daktarų laipsnius, lituanistais, kurie tiesiog dvelkia intelektualumu ir ramybe. Mat jų dvimetis sūnus, negavęs ko nori, puola trankyti galvą į sieną... Kaimynai jų jau ėmė klausti, kas negerai.
Tokių „cirkų“, tikiu, dažnoje šeimoje pasitaiko. Tačiau giliau „pakapsčius“ galima suprasti, kad tai nėra nei sunku, nei kritikuotina, nei blogai. Vaikai – nauji gyventojai, besimokantys „žaidimo“ taisyklių, tėvai – žmonės, užėmę naujas pareigas, besimokantys tėvystės. Kai kurie tėvai patys neturėję, pavadinkim, normalių tėvų arba turėję vieną tėvą – kaip jie gali patys mokėti būti gerais tėvais? Tad dažnas mokosi pats, klausimas, kiek suinteresuotas kuo daugiau išmokti. Kitas gal apskritai nesupranta, kad daro kažką negero, tarkim, viešai bardamas ar mušdamas savo vaiką. Mano, kaip dabar jau mamos, matomas blogiausias dalykas yra, kai kas nors ką nors smerkia.
Įsivaizduokite atvejį – kantrybės netekusi mama muša savo mažametį tiesiog gatvėje. Ką darytumėte? Kviesite policiją? Pasiūlysite jai gauti per marmūzę? Arba kur kas dažnesnis reginys – vaiko „ožys“ parduotuvėje. Smerksite tėvus, kodėl čia tempė vaiką? Arba sakysite, kad jie patys psichologiškai traumuoti ir nemoka elgtis su vaiku? O gal padėsite nukreipti vaiko dėmesį? Ir jei žinote kokį kitą gerą vaiko nuraminimo būdą, pasiūlysite jį vaiko tėvams?
Manau, kad pats geriausias vaistas tokių situacijų akivaizdoje – empatija – bandymas įsijausti į kito kailį. Visada, kai mano vaikas ima tiesiog jau erzinančiai verkti, bandau įsivaizduoti, kaip aš jausčiausi jo vietoje. Gal aš susapnavau košmarą, o mama ant manęs rėkia ir dar labiau sujaukia mano galvelę. Gal tai pats įdomiausias mano matomas spalvotas reiškinys parduotuvėje, o mama nuo jo tempia visa jėga ir dar bara kitų žmonių akivaizdoje. Tada aš iš tiesų ne tik fiziškai (akių lygmuo), bet ir psichologiškai nusileidžiu iki vaiko lygio ir mums susikalbėti darosi kur kas lengviau.
Empatiškai siūlyčiau vertinti ir visokias viešas kitų žmonių konfliktines situacijas. Gal ta jauna mama, kuri rėkia ant savo vaiko, yra vieniša, o gal ją muša vyras, arba ji patiria psichologinį smurtą, gal ji neišsikapsto iš finansinės duobės, o gal šios aplinkinių smerkiančios reakcijos jai taps paskutiniu lašu link savižudybės?... Čia kraštutinis scenarijus, bet juk gali būti ir toks. Esu tikra, kad kiekvienas atjautimas, pasiūlymas padėti (tačiau neįkirus ir nebrukantis savų tiesų) prisidės prie humaniškos, tolerantiškos visuomenės kūrimo.
Motinystė nėra lengva, bet tai iš tiesų prasminga, įdomi veikla, lydima gausybės jausmų ir emocijų – nuo nevilties iki euforijos. Kad ir kaip kartais atsibostų ausį rėžiantis verkimas, kasdien žiūrėdama į savo dukrytę vis neatsistebiu, kad ji iš tiesų mano vaikas. Sveikas, guvus, žingeidus. Vaikas. Kaip tos beždžionėlės iš rusiško animacinio filmuko.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Dirbu. 24 valandas per parą. Esu mama ir pasiūlyčiau visiems šyptelėjusiems ar pasišaipiusiems pažiūrėti, kiek ištvertumėte Jūs.“ – būtent taip tikrai galvoja ne viena atžalas namie prižiūrinti moteris, karjerą iškeitusi į šeimą.
Manote, lengva? Straipsnį „Ką nutyli supermamos?“ DELFI portale anksčiau rašiusi Giedrė buvo atvira – nelabai. „Pabandyk išgyventi, kai nuo šeštos valandos ryto iki dešimtos vakaro - lakstymai, šokinėjimai nuo palangių, rietynės, muštynės, ožiai. Be savaitgalių. Be išeiginių. Be švenčių.“, – motinos kasdienybe dalijosi ji.
Mamos, prašome Jūsų – pasidalinkite: ar lengviau atžalas palikti auklei ir lėkti į darbą, ar visą dieną būti namuose? Ar iš tiesų net ir tuomet sunku viską spėti? Papasakokite, kaip nusprendėte, kokia mama – dirbančia ar ne – būsite? O kaip į tai reaguoja tėtis? O gal norite sugriauti mitą, kad vienas kūdikis sugeba dviejų žmonių gyvenimuose sukelti chaosą?
Vieno rašinio autoriui įteiksime tris knygas – Č. Milošo „Abėcėlė“, M. Gessen „Putinas. Žmogus be veido“, „Piešimas buvo tarsi durys“.
Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mama“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi ir žemiau esančia nuoroda arba čia: