O aš galėčiau ir norėčiau kategoriškai paprieštarauti tai visuotinai neteisingai nuomonei – DABAR NĖRA PALANKUS METAS PIRKTI NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ! Nepulkite aklai prieštarauti, o paklausykite mano argumentų.
Visame normaliame pasaulyje egzistuoja nuomonė, kad rinkos kaina – tai kaina, už kurią pardavėjas parduoda, o pirkėjas sutinka mokėti, kitaip tariant, kaina, kuria remiantis rinkoje vyksta pirkimo – pardavimo sandoriai. Esmė ta, kad kol kas didžioji dalis pirkėjų aklai laikosi įsikibę savo ambicijų, o ne proto ir net po keletą mėnesių ar metų nesugebėdami parduoti savo būsto, vis dar tiki galį gauti tiek, kiek nori (o ne tiek, kiek gali).
Kadangi keletą pastarųjų mėnesių teko su tuo susidurti ieškant sau paprasto 2–3 kambarių buto Kaune pirkimui, galiu padaryti tam tikras išvadas.
Statistiškai iš skelbimuose „kabančių“ būstų parduotas pasitaiko vienas iš 30 ar 40 (jau vien tai sako nemažai apie NT rinkos „aktyvumą“). Paprastai po buto apžiūros iš pardavėjų lūpų girdimos frazės: „man tikrai neskubu parduoti“, „dariau remontą kaip sau“ ir t.t. (tuo metu į galvą įkyriai lenda mintys apie automobilius turguje, kurie visi buvo važinėti mažai, sekmadieniais ir tik kunigų ar senukų, kokių 1850 metų gimimo).
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad teko susidurti ir su pora savininkų, kurie tikrai norėjo parduoti (o ne pardavinėti, nemaišykite sąvokų), taigi ir nuolaida, apie kurią buvo kalbama, siekė apie 15–20 procentų buto vertės. Deja, tokių buvo mažuma, visi kiti išdidžiai pareikšdavo galintys padaryti kokių 3000 – 5000 litų nuolaidą nuo 150 000-190 000 Lt (pirmus sykius vos nenualpau nuo tokių didžiulių nuolaidų, bet paskui pripratau).
Paskui ėmiausi strategijos taupyti kurą, nors mano automobilis mieste vartoja tik apie 6,5–7 litrus benzino, jau skambučio metu išsyk klausdavau apie galutinę kainą, kad suprasčiau, ar verta trenktis į kitą miesto pusę, norėdamas sužinoti apie nerealaus dydžio nuolaidas nuo parduodamo būsto (kurių realiai užtektų tik geriems tapetams).
Kadangi kol kas nepavyko susirasti normalaus buto už „protingą“ kainą, išsinuomojau geroje vietoje 2 kambarių būstą ir metus, o gal dvejus ten pagyvensiu, o per tą laiką tikrai ką nors susirasiu. O gal net aplankysiu tuo pačius puikius butus, kurių savininkams taip ir nepavyko parduoti? Pagyvensim – pamatysim.
Kaip ten sakote jūs, neskubate parduoti? Šaunu, nes aš taip pat visiškai neskubu pirkti, vadinasi, abu turime dar po kelerius metelius rasti bendram kainos kompromisui. O jei atsiras tinkamas variantas anksčiau, šaunu, vadinasi rinkoje pradės atsirasti ir daugiau mąstančių ir suprantančių pardavėjų, kas yra labai gerai visai šalies ekonomikai.
P.S. Buto vis dar ieškau (neskubėdamas, kaip sau)
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!