Parašyti įkvėpė kaimynai. Jų namas – karališkas, automobilis – blizgantis. Pora inteligentiška – verslininkas ir namų šeimininkė, abu tikrai iš pirmo žvilgsnio padorūs žmonės. Karts nuo karto persimetame žodeliu kitu, nes kiemai ribojasi.
Tai va, sakyčiau, gyvena žmonės ir nieko nestokoja. Bet ėmė ir susigalvojo, kad dar iki pilnos laimės trūksta vaiko.
O tada ir atsiskleidė kita žmonių pusė...
Kaip jau sakiau, tikrai esame kaimynai ilgą laiką, ir gerai sutarėme. Atrodė, va, puikūs tėvai bus, pasisekė vaikui.
Anaiptol.
Berniukas nuo kokių 5-erių metų buvo visiškai paleistas iš namų: kada nori išeina, kada nori pareina. Jų kiemas neaptvertas, tai mažius nuklysdavo nežinia kur, matydavau jį vos ne kilometrą iki ežero nueinantį. Landžiodavo po purvynus, apleistus pastatus, kažkada iš kažkur kaulų buvo parsinešęs – gal į kokią šuns būdą įlindęs... Mūsų kaime asocialų nėra, ir šiaip, rami vieta, nesakyčiau, kad yra kokių realių pavojų, bet visgi, vaikas tikrai mažas buvo, į mokyklą dar nėjo. Aš, aišku, neklausiau, kaip čia yra, atrodė, koks mano reikalas.
Paskui vaikas paaugo, ir tas „valkatavimas“ dar labiau ėmė badyti akis. Kur tai matyta, kad 11 valanda vakaro, o dešimtmetis sėdi kieme? Išvis, aš nežinau, kas dėjosi už uždarų durų – gyveno drauge tiek tėvas su motina, tiek vieno jų tėvai (seneliai), o vaikas kaip laukinis koks, kaip gyvūnas auginamas – išeina ir būna kieme, pašaukia jį valgyti, tas neateina, ir taip ir palieka jį...
Dar kartą primenu, kad šeima – ne degradai, ne girtuokliai. Nėkart nemačiau alkoholį vartojančių, nors būdavo, kad ateidavau į svečius, per Jonines ir kitas šventes, kada kaimynus sukviesdavo. Namų vidus – išpuoštas, tikrai pasiturintys žmonės. Bet kad taip nė auklės nenusamdytų? Kiek ten jos ima – kelis eurus už valandą??
Pamenu vienas Kalėdas – suėjo į svečius visi, šeimininkai pasodino prie stalo. Eina pro duris atnešt patiekalo – sūnus įbėga (tada dar į mokyklą nėjo, prieš šešerius metus), o jį išveda lauk... Maždaug, būk savo kambary, ar kur.
Taigi, dabar jau paauglys, 14 metų, bet sulysęs, ligotos išvaizdos. Atrodo 11-12 metų... Jis ir dabar kažkur slampinėja, gal kokių draugelių rado mokykloj. Po apylinkes vaikštančio nebematau, bet būna, matau pro langą, kad šviesa įjungta, tai eina kažkas netoliese. 23 valandą grįžta aštuntokas namolio...
Nežinau, nė ką galvoti. Kažkurią dieną sakau mamai – štai mokslo metų ilginimas, vaikams stresas... Tai kaimynė tik palingavo galvą ir pasakė, „kad tik tuos mokinius ilgiau palaikytų“... Kažkaip supratau nebesigilinti į šį reikalą.
Visgi, išvadą darau vieną – gerai apgalvokite, ar jums reikia vaikų. Ar nebus paskui, kad tik žiūrėsite, kur padėti? Jeigu būtų mano valia, visus tėvus, kurie pasisako už mokslo metų ilginimą, paskųsčiau Vaikų teisių tarnybai. Koks sveiko proto tėvas nenorės ilgiau pabūti su savo mylimu sūnumi ar dukra? Tokioje šeimoje, ko gero, yra rimtų problemų.
Tai tiek.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.