Vakarais abiejų kojų čiurnos išpampsta, jau ruošdama vakarienę stoviu tai ant vienos, tai ant kitos kojos. Tad apie laiškininkės darbą dar teks tik pasvajoti. O perfekcioniste nusprendžiau tiesiog nebebūti. Prisiminiau, kaip vaikystėje per atostogas nesivalydavau dantų. Per visas atostogas! Kaip su pižama pravaikščiodavau tarp lovos ir šaldytuvo, ir pražiūrėdavau juodai baltus kapitonus tenkešus, robinus hudus ir jeralašus iki tol, kol pradėdavo kaukti įkyri lentelė. Toks būdavo kaifas būti netobulai... Cha, ir šitų blykstelėjusių prisiminimų užteko, kad mano protelis ėmė ir apsivertė.
Niekam tavęs tobulos nereikia. Tik nervini visus kaip gyvas priekaištas, o pati sau dedi vieną po kitos nuostabumo kaukes. Puiki darbuotoja, ideali žmona, kantri mama, rūpestinga dukra, visada linksma pokštininkė ir bičiulė. Pavargau ir nebenoriu. Taip gera praleisti valandą vonioje tik dėl savęs, niekur neskubant, nelekiant, nekeliant tikslų nuversti ar supilti kalnus.
Savaitgalį buvau moteriškumo mokymuose. „Surezonavo“ dvi frazės.
1. Visos mes per gyvenimą einame, ramstydamosis dviem ramentais – idealizacijos ir nusivylimo. „Bingo, – sušukau, – Čia apie mane“. Juk kažkuriame etape visada užsidėdavau rožinius akinius darbe, kuriuos galų gale kažkas aptėkšdavo purvu ar pati, nematydama tiktosios padėties, įlipdavau į šūdą. Nebijokim šito žodžio. Jis – pati tikriausia lietuviška realija. Kaip meilė ir dalia. Žinoma, kitos moterys savo ramentus pamatė kitose srityse – santykiuose su vyrais, vaikais. Pasijutau baisiai nemoteriška. Na, bet todėl čia ir atėjau. Kad išmokčiau, ko gi tas Kūrėjas iš moters nori.
2. Čia prasideda antra frazė. Jis, pasirodo, vyrą sukūrė, kad dirbtų, o moterį – kad tarnautų. Šeimai ir pasauliui. Kažkas pilve apsivertė iš džiugesio. Ir teatleidžia Kovo 8-osios proga man visos pasaulio feministės (ja, beje, ilgai buvau pati, įrodinėdama sau ir pasauliui, kad viską galiu pati), man taip PATIKO šis sakinys, kad visas šios savaitės veiklos planas pradėjo dalintis į dvi gražias dalis: šeima ir pasaulis. Po šeima slepiasi ir meilė sau, nes laiminga mamytė – laimingas tėvelis; sveika ir rami mamytė – sveiki ir ramūs tėvai. O po pasauliu slepiasi savanorystė. Žmogiška, paprasta, be lozungų, reklamų ir afišų.
Ei, visi Lietuvos bedarbiai! Pakilkite nuo telikų, išeikite iš maksimų! Aplink tiek daug nelaimingesnių už mus: vaikų, senelių, neįgaliųjų, šuniukų ir katinėlių. Mes TIK bedarbiai, bet juk turime kojas, rankas ir ŠIRDĮ. Jiems mūsų reikia daug labiau nei darbdaviams. Na va, ir neapsiėjau be lozungų, reklamų ir afišų. Ką padarysi – profesinė liga. Juk tiek metų buvau pardavėja ir „marketingistė“. Ir pabaigai: kaip šiandien be tulpių??? Jei šiandien apie jas vienaip ar kitaip nekalbi, esi „ne prie chebros“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pirmąją „Bedarbės dienoraščio“ dalį galite perskaityti čia.