Jauną merginą stebina bendraamžiai: daug kas pasakys, kad esu senamadiška

Aš – mergina, kopianti savo, atrodo, dar gana mažu gyvenimo kalnu 18-tų gyvenimo metų kryptimi. Tačiau, mano nuomone, esu mačiusi, patyrusi, kentėjusi daugiau dalykų gyvenime nei mano bendraamžiai. Nelaikau savęs geresne už kitus, bet man atrodo, kad aš esu brandesnė, nei mano amžiaus žmonės. Gal tiesiog esu labiau užgrūdinta gyvenimo ir esu patekusi į keblias gyvenimo situacijas, iš kurių vis dar ropščiuosi pati. Bet rašau ne tam, kad dalinčiausi savo gyvenimo nuoskaudomis ir vargais.

Turiu pasakyti, kad esu labai nustebusi, matydama, kaip mano bendraamžiai suvokia ir leidžia savo taip vadinamą laisvalaikį. Esu susipykusi su daugeliu žmonių, nes nesupratau jų „atsipalaidavimo“ metodų. Aš kalbu apie alkoholį, narkotikus, tabaką ir kitas kenksmingas medžiagas.

Pastebėjau, kad vis dažniau penktadieniais, atostogų metu jaunimas susiburia į kompanijas „atsipalaiduot“, t.y. išgerti, parūkyti kurio nors vieno iš paauglių už surinktas santaupas nupirktą kaljaną ar cigarečių, kurias veikiausiai nupirko vyresnis asmuo ar draugas, gal net surūkyti porą suktinių, nes tai, kaip įsivaizdavo viena mergina, su kuria anksčiau bendravau, neva labai gerai organizmui.

Absurdas... Nejau, kad smagiai praleistum laiką, reikia alkoholio, „žolės“ ar tabako? Nejau nusiriti taip žemai, kad nežinai, kaip būti „savimi“ neapsvaigus? Nejau reikia apsvaigti, kad galėtum bendrauti su žmogumi, nes blaivas esi nedrąsus arba nėra apie ką kalbėti? Tai kokia tada būna pokalbio tema? Alkoholis?

Ne, tada, mano manymu, reiktų keisti tave supančių žmonių ratą ir atrasti žmones, prie kurių gali būti laisvas, dėl kurių nereiktų keistis ar apsvaigti, prie kurių kalba lietųsi laisvai. To ir norėčiau palinkėti daugumai paauglių – kad išmoktų atsipalaiduoti neapsvaigę, kad atrastų savo žmones ir nesielgtų „kietai“, spaudžiami bendraamžių.

Dar vienas dalykas, apie kurį norėčiau išreikšti savo nuomonę, – jaunimo požiūris į bažnyčią, religiją. Kartą teko pamatyti vaizdą, kaip pažįstamas vaikinas bažnyčioje sėdėjo kartu su draugu, nuleidę akis į telefonus ir, kaip supratau, klausėsi muzikos, o vėliau netgi pradėjo krizenti, šnekėtis, o galiausiai mišių metu išėjo iš bažnyčios.

Bevažiuojant namo, man iškilo daug klausimų, pavyzdžiui, ar vaikinai patys pasirinko taip negerbti tikėjimo, ar tai vis dėlto iš to „mandrumo“? Juk kaip būtų „gėda“, jei pamatytų koks pažįstamas ar draugas, o tu dalyvautum mišiose? Ar pagarba kam nors šiais laikais yra toks žemas ir nemadingas dalykas?

Apibendrinant, stebiuosi matydama kai kurių mano bendraamžių tradicijas, pomėgius, požiūrį. Daug kas pasakys, kad esu senamadiška, „padlaižė“ ar bandys mane kaip nors kitaip įžeisti, bet manau, kad esu tiesiog ribas žinanti mergina.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo mintimis, patirtimi? Rašykite el.paštu [e-mail] arba žemiau: