Atrodo, kad kitoms moterims nėštumas yra išsvajotas, kai kurios jų kenčia, kad negali pastoti ir susilaukti kūdikio, bet man nėštumo laikotarpis ir pats gimdymas atrodo baisiausia patirtis gyvenime. Rytiniai pykinimai, galvos svaigimas, augantis svoris, tinstančios kojos ir rankos, negalėjimas valgyti mėgiamo maisto ir daugybė kitų su vaiko laukimu susijusių dalykų mane gąsdina.
Gimdymas atrodo kaip didžiausias siaubas. Sunku įsivaizduoti, kokias kančias turi patirti gimdanti moteris. Atrodo, prašyčiau gydytojo atlikti tik cezario pjūvį, kad tik kuo mažiau patirčiau kančių.
Taip pat baisus atrodo ir visiškas atsakomybės jausmas už kūdikį. Nuo tavęs priklauso jo gerovė, sveikata ir net gyvybė. Kaip tai žinant galima neišprotėti, net nežinau. Be to gyvenimas susilaukus vaiko pasikeis 100 proc., reikės daug ko atsisakyti, rutina bus sujaukta, neliks laiko niekam kitam.
Turiu draugą, jis nori šeimos ir vaikų, aš tarsi irgi suprantu, kad to reikia. Kitu atveju, manau, visą gyvenimą gailėčiausi, kad jų nesusilaukiau, kol dar buvo ne per vėlu. Atrodo, noriu pilnavertės šeimos, bet ta paniška baimė neduoda man ramybės. Tarsi sukausto. Nuolat sapnuoju save nėščią ir atsibudusi visada džiaugiuosi, kad čia buvo tik sapnas.
Esu kilusi iš šeimos, kurioje buvome tik aš ir mama. Su tėčiu santykio niekada neturėjau, nes jis paliko mamą, kai ji buvo nėščia.
Nejaugi man vienintelei šitaip baisu turėti vaikų?
