Grįžti atgal visiškai netraukia dėl „išprotėjusios“ valdžios, vis naujai sugalvojamų mokesčių, brangstančių maisto produktų ir t.t. O atlyginimai kyla labai lėtai ir darbdaviai Lietuvoje žiūri tik kaip sau ko daugiau susikrauti, o iš darbuotojo, kuris dirba už minimumą, gręžia paskutines sultis...
Pavyzdžiui: dirbau, stengiausi, gerą mokumo istoriją turėjau, o kai reikėjo vartojimo paskolos, kad galėčiau pagaliau įsigyti nuosavą būstą, tai banke pasakė: „Na, jūs per jaunas“! Tai atsiprašau, kada Lietuvoje gali įsigyti savo turtą? Būdamas pensijoje? Kai jau vaikai užauginti, nuomojasi būstus ar pan. Uždirbt neleidžia, paskolų neduoda, tai kaip valdžia siūlo jaunimui įsigyti savo būstus, kurti šeimas ir pan., kad jie nebėgtų iš Lietuvos..? Ką pasėja, tą ir turi.
Dabar, kadangi dirbu svetur, jaučiuosi žmogumi ir jaučiu darbdavio pagarbą ir rūpestį. Laiku moka atlyginimą, nori daugiau užsidirbti – jie džiaugiasi, duoda ir tų darbo valandų daugiau, ir algas didesnes, o Lietuvoje?
Dirbi, dirbi, ari tiesiogine to žodžio prasme, kad daugiau užsidirbtum, o kai algų dienos ateina, gauni kokiais 40 eurų daugiau. Tai kur teisingumas? Kur rūpestis darbuotoju? Kur valdžia žiūri? Tik mokesčius kelia, o darbdaviai dėl to didesnių algų nenori mokėti. O dėl viso to kenčia darbuotojai, kurie ateina, norėdami dirbti ir užsidirbti... Tikrai esu nusivylęs Lietuva ir į tokią tėvynę grįžti visiškai nesinori.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Galbūt ir jūs dabar, gyvendami užsienyje, dėliojate visus „už“ ir „prieš“ argumentus dėl grįžimo į Lietuvą ir norėtumėte pasidalinti savo patirtimi? O gal kaip tik galvojate apie emigraciją? Jei taip, laukiame jūsų laiškų el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mano sprendimas“.