Tėvai, draugai, sutuoktinis... Atrodo, tave nuolat supa žmonės, kasdien leidi su jais laiką, gyveni šimtą metų viename bute... Bet kai ateina gimtadienis, supranti, kad leidi laiką tarp svetimų.
Aš kalbu apie dovanas.
Metai iš metų tas pats per tą patį – kai tik reikia žmogui ką padovanoti, iškyla dilema. Į gimtadienį (šventę) nori, pasibūti nori, o va ką įteikti – neaišku.
Sunku patikėti, jog vis dar gaunu, dovanotojų žodžiais, „mielas smulkmenėles“, kas yra: žaisliniai šunys, kinkuojantys galva (geriau jau padovanotų mašiną, kur juos reikia laikyti), statulėlės iš Palangos (jau geriau jūros vandens parvežtų, bent SPA vonioje turėčiau), atmestinai padaryti nuotraukų albumai (kur sudėtos prasčiausios turimos nuotraukos – atiduodavau kitiems tas, kurių pati nenoriu matyti) ir panašus, atsiprašant, šūdas.
Negi taip sunku dėl artimo žmogaus pasistengti ir sugalvoti ką nors originalaus? O tai prakiša vazą, kurią patiems kažkas padovanojo, ar kokį šūdniekį, kurį patys padarė. Maždaug gana, kad prasprūsčiau į sambūrį.
Tikiu, kad ne aš viena turiu tokią problemą, tad siūlau skaitantiems pagalvoti, ar nesielgiate kaip aukščiau aprašyta. Nenustebkit, jei kvietimai į gimtadienius ir Kalėdas baigsis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.