Daugybę amžių šviesiausi žmonijos protai aiškinosi, kas yra tiesa, ar ji yra pažini netobulam žmogui ir kokie to pažinimo keliai. Pasirodo, tūkstančiai tomų ir milijonai tekstų buvo rašyti veltui – Vladimiras Laučius ne tik žino, kad yra objektyvi tiesa, bet ir gali pasakyti, kokia ji.
© DELFI / Karolina Pansevič

Sovietmečiu šitą „objektyvią tiesą“ žinojo Leninas, Stalinas, kompartijos Centro Komitetas. Žinojo ją ir Adolfas Hitleris. Totalitariniai režimai visada apeliuoja į savo skleidžiamo žinojimo objektyvumą, į objektyvius istorijos ar gamtos dėsnius, kurių žinojimas leidžia numatyti ateitį ir vesti į ją liaudį ar tautą. Ir baigiasi tokios ambicijos visada tuo pačiu: konclageriais, į kuriuos reikia sukišti tuos, kurie netelpa į „objektyvų žinojimą“ ar trukdo siekti šviesaus rytojaus.

Skaitytojas gali paklausti, ką bendro turi pseudofilosofinis V. Laučiaus tekstas su totalitarizmu, juk politologo įkarštis lyg ir nukreiptas prieš totalitarinių ir diktatūrinių režimų vykdytą ir tebevykdomą istorijos falsifikavimą. Deja, kilnių intencijų autorius siekia ne itin kilniais metodais – sofizmais, klaidinančiomis aliuzijomis ir tiesiog spekuliacijomis. (Beje, skliausteliuose norisi pažymėti, kad lygiai tokius pačius metodus naudoja putininė propaganda.)

Štai jo straipsnio pavadinime minima niekuo nepagrįsta nuomonė, o greičiau piktybinis gandas, kad sausio 13-ąją savi šaudė į savus. Tekste šis gandas siejamas su istorikų „reliatyvizmu“, mol jei istorikai mano, kad negali egzistuoti vienintelė faktų interpretacija, tai bet kokios interpretacijos ir gandai vertintini vienodai. Iš karto kyla klausimas: kuris Lietuvos istorikas teigė, kad savi šaudė į savus? Neteko tokių girdėti.

V. Laučius labai patogiai sau į vieną krūvą sumetė visiškai skirtingus dalykus. Teiginys „savi šaudė į savus“ galėtų būti tiesa, jei būtų toks faktas. Kuo užsiima istorikai visų pirma, tai remdamiesi šaltiniais (ir ne visais ar tik tinkamais, o patikimais ir įvairiais) tikrina faktus, ar jie teisingi, ar ne. Ir tokiame nustatyme nėra jokio reliatyvizmo – faktas arba buvo, arba ne. Nebent trūkstant faktų galima kelti prielaidas ir hipotezes, bet jas taip pat būtina pagrįsti faktais ir šaltiniais, tegul ir netiesioginiais. Juk ir teisme būna tiesioginiai ir netiesiogiai įrodymai. Nė vienas istorikas „savų šaudymo į savus“ faktų nerado, todėl iš mokslininkų pusės tiesiog nėra apie ką ir kalbėti: jei nėra faktų, negali būti ir interpretacijų. Yra arba sąmoningas klaidinimas, arba piktavališki išvedžiojimai, bet tai jau propagandos, o ne istorijos sritis. O štai V. Laučiui labai rūpi sumaišyti faktus, interpretacijas ir klaidinimus į vieną košę ir taip apkaltinti istorikus dėl propagandistų nuodėmių.

Didelį nerimą kelia tai, kaip politologas pasitelkia istoriko Alvydo Nikžentaičio nuomonę apie istorinių faktų interpretacijas. V. Laučiaus siaubą sukėlęs istoriko teiginys „istoriniai vertinimai pasižymi subjektyvumu“ jau pats savaime pasako, kad kalbama ne apie faktus, o apie vertinimus ir interpretacijas. Juk faktai patys savaime nieko nereiškia, jie yra tik plytos istoriniam pasakojimui kurti, kuris savo ruožtu jau formuoja vertinimą, nes interpretuoja istorinius faktus. Sutapatindamas faktus, jų interpretacijas su sąmoningu klaidinimu bei išvedžiojimais V. Laučius prilygina istorinius tyrimus propagandinėms akcijoms, o nesuprasdamas ar nenorėdamas suprasti, kuo interpretacija skiriasi nuo fakto jis „pagrindžia“ „objektyvios tiesos“ reikalavimą iš istorikų.

Bet tai jau niekuo nesiskiria nuo sovietinių reikalavimų iš istorikų rašyti taip, kaip reikia, kaip nurodė Partija. Tai gal dabar rašant apie partizanus, stribus, Petrą Cvirką reikės atsiklausti kažkieno, kas žino „objektyvią tiesą“ (bene paties V. Laučiaus, o gal jo bendražygių Seime?), ar tekstas tą „tiesą“ atitinka, ar „tarnauja Rusijos propagandai“. Nes stebint tai, į ką virsta Lietuvos viešoji erdvė, panašu, kad lieka tik dvi alternatyvos: arba tarnavimas Rusijai, arba buvimas „patriotų“ stovykloje, kur „objektyviai žinoma“, kokia buvo praeitis.

Deja, praeitis buvo labai sudėtinga. Galiu tik priminti porą faktų: vienas Vasario 16-osios signataras 1919 m. faktiškai išdavė Lietuvą prisidėdamas prie Lenkijos karinės organizacijos rengto perversmo Lietuvoje, kitas pokariu buvo KGB agentas. O kur dar Antanas Smetona, iki perversmo ėmęs iš SSRS ambasados pinigus? Tai tik faktai, bet jie netelpa į „patriotinį“ dabar vyraujantį diskursą, kaip ir tie, kur Lietuvos partizanai sušaudydavo ir neginkluotus, nekaltus žmones. Tai gal ir jie nėra „objektyvi tiesa“?

Tam, kad suprastume, kas, kaip ir kodėl vyko, reikia ne „objektyvią tiesą“ žinančių rėksnių, bet rimtų, gilių mokslinių tyrimų, kuriuose nebūtų atsižvelgiama į „naudingumą Rusijos propagandai“, o tiesiog aiškinamasi, kas vyko ir bandoma suprasti – kodėl. Tokios tos tiesos paieškos. Be to, kad ir kiek bus tyrimų, kad ir kokie jie bus gilūs, vertinimų vienovė nebus pasiekta, išskyrus tokius akivaizdžius dalykus kaip holokaustas, okupacijos faktas ar stalininės represijos. Ar įmanoma vienareikšmiškai vertinti 1926 m. perversmą ir A. Smetonos diktatūrą? Ir ar reikia? Tai jau yra interpretacijų reikalas, skirtingos interpretacijos tuos pačius faktus vertina skirtingai, pasitelkdamos skirtingus kontekstus. Ir būtent daugelio interpretacijų egzistavimas leidžia dar labiau priartėti prie tiesos, nes vienos interpretacijos geriau mato vienokias aplinkybes, kitos – kitokias.

Šiaip jau būtent tie „objektyvios tiesos“ žinovai, kurie pastaruoju metu išstumia rimtus tyrinėtojus iš viešosios erdvės ir beveik dominuoja viešojoje erdvėje kalbant apie istoriją, ir yra naudingiausi Rusijos propagandai. Kas jai buvo naudingiau: dar kartą senus ir šiaip jau Rusijoje nelabai kam įdomius kaltinimus partizanams aktualizavusi Rūta Vanagaitė, ar vyr. Visuomenininko sukelta isterija, pasibaigusi privačia cenzūrine akcija, kuri faktiškai reiškia bauginimą reikšti kitokią, neatitinkančią vyraujančios, nuomonę? Rusijai tai suteikė galimybę kalbėti apie cenzūrą Lietuvoje. Ir neteko girdėti, kad putininėje Rusijoje būtų tokių knygų naikinimų – cenzūra ten daugiau finansinė, kai leidykla gali leisti ką tik nori, tačiau žino, jog leisdama „netinkamas“ knygas ji negaus pelningų užsakymų, o didieji knygynų tinklai nepriims jos leidžiamų knygų. Tai kuo mes geresni už Rusiją?

Dar daugiau, dabar išryškėjęs „patriotų“ noras „išvalyti“ viešąsias erdves nuo sovietmečio paveldo, įtvirtinti „objektyviai teisingą“ Lietuvos praeities vaizdinį ne tik siekia reguliuoti atmintį, kaip pastebėjo Nerija Putinaitė. Dar blogiau yra tai, kad taip kiršinama Lietuvos visuomenė, dirbtinai kuriamas jos susipriešinimas, o visa tai stiprina ir taip jau dideles įtampas Lietuvoje. Prievarta iš viršaus primestas „patriotizmas“ negali jungti tautos.

Kodėl patriotizmas mano straipsnyje vis kabutėse? Paaiškinimas slypi atsakyme į kitą klausimą: koks yra pagrindinis Rusijos propagandos tikslas Lietuvoje, ko ji siekia naudodama jautrias, nemalonias ir neretai nutylimas mūsų istorijos temas (žydšaudžių, nekaltų partizanų aukų etc.)? Atsakymas atrodo akivaizdus: diskredituojant pamatinius mūsų valstybingumo elementus naikinti patriotizmą ir skatinti nusivylimą Lietuvos valstybe. Su tuo ir „kovoja“ V. Laučiaus filosofavimai, teigiantys, jog egzistuoja pamatiniai mūsų dalykai elementai, kuriais nedera abejoti, nes tai tarnauja priešui.

Deja, toks atsakymas yra paviršutiniškas, jei ne klaidingas. Demokratinėse šalyse nuolat vyksta diskusijos dėl praeities, abejojama net ir svarbiausių praeities įvykių interpretacijomis, bet patriotizmo tai nė kiek nesumažina. Bent kiek įdėmiau pasižiūrėjus į Rusijos propagandos veikimą Vakarų Europoje matosi, jog naudodamasi socialinėmis, ekonominėmis įtampomis ji siekia dar labiau jas didinti, aštrinti prieštaravimus tarp įvairių grupių, skatinti visuomenės susiskaldymą. Taip ji manipuliuoja ekonomines ir socialines grėsmes patiriančiais sluoksniais Prancūzijoje, naudojasi nepilnavertiškumo kompleksą jaučiančiais Rytų Vokietijos gyventojais skatindama jų ksenofobiją.

Taip pat ir Lietuvoje jautrios istorinės temos naudojamos tam pačiam tikslui: sukurti visuomenę, kuri yra sukiršinta, susiskaldžiusi, nesugebanti susikalbėti, diskutuoti, priimti nelengvą ir nevienareikšmišką praeitį, nekenčianti „neteisingai mąstančių“ ir kažkam (Rusijai, JAV ar dar kam) „tarnaujančių“ tautiečių. Tai ir yra pagrindinis Rusijos propagandos tikslas. Todėl ir „objektyvią tiesą“ propaguojantys „patriotai“ jai yra patys naudingiausi. Todėl jie ir kabutėse. Bent jau galima tikėtis, kad jie nesupranta, ką daro, kai jais manipuliuojama (veikia „tamsoje“, naudojant KGB terminologiją), nors be jokios abejonės tarp tokių „patriotų“ esama ir tikrų Rusijos agentų.

Štai taip galima apsukti „naudingumo Rusijos propagandai“ kortą. Ir tai yra viena didžiausių grėsmių: kad nuolatiniai kaltinimai „tarnaujant Rusijos propagandai“ virs raganų medžiokle, kitaip manančių bauginimu. Geriau būtų apskritai palikti nuošalyje tas kalbas apie Rusijos įtaką, nebent yra kažkokie aiškūs įrodymai, kuriuos turi nagrinėti atitinkamos institucijos, o ne visažiniai nespecialistai.

Be, to, kad vyksta visuomenės kiršinimas, visaapimanti propaganda siekia subtilesnių tikslų, kurių dauguma garsiai rėkiančių apie propagandą turbūt nelabai ir supranta. Kiekvienos tokios propagandos tikslas yra sukurti tokį mąstymo būdą, kuris būtų palankus propagandai. Ne kažkokiam konkrečiam propagandiniam veiksmui, o propagandai kaip tokiai. Tam, visų pirma, reikia anuliuoti diskusijas, įsiklausymą į kitokią nuomonę, kritinį mąstymą, nes šios savybės apsunkina propagandos veikimą. Dar būtina sukurti pasirengimą priimti propagandos siunčiamus signalus, o tam paprasčiausia yra palaikyti labai griežtą padalinimą į mes – jie. Ką „patriotai“ labai sėkmingai ir daro. O į jų paruoštą propagandai atvirą mąstymą labai paprasta įdėti bet kokį (pabrėžiu – bet kokį!) turinį. Tai labai gerai patvirtina Rytų Vokietijos pavyzdys, kai iš nacistinio totalitarizmo buvo neskausmingai pereita į tarsi priešingą socializmą.

Mūsuose irgi kai kurie komunizmo adeptai labai lengvai tapo karštais ir netgi aršiais patriotais laimėjus Sąjūdžiui. Daug lengviau Partiją pakeisti Lietuva, o „kruvinąjį Amerikos imperializmą“ – išdavikų ir okupantų pakalikų paieškomis, nei ieškoti tiesos, kuri gali būti skausminga, kai sužinai ką nors netinkamo.

P. S. Šiais laikais turbūt jau reikia nurodyti, jog straipsnis niekaip nesusijęs su institucijų, kuriose dirbu, ar jų darbuotojų nuomone, jame išreiškiama tik mano asmeninė pozicija.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Sergančio kūdikio mamą piktina slaugytojų elgesys: svarbiau žurnalo pildymas ar ligonio sveikata? (3)

Auginu nuo gimimo labai sunkia epilepsija sergantį kūdikį. Ligoninėse beveik gyvename vis...

Myliu vyrą, bet be meilužio – niekaip... (183)

Niekada nemaniau, kad ištiks tokia bėda, bet gyvenime būna visko. Iš vienos pusės, jaučiuosi...

Lietuvių gąsdinimas emigracija nervina: tai beprasmis oro virpinimas (115)

Mane labai stebina žmonių požiūris į emigraciją. Gal ne tiek į pačią emigraciją, kiek į jų...

Išgertuvės Šventojoje siutino: ne visi taip supranta atostogas (65)

Kurortas – kai kuriems žmonėms jis asocijuojasi su poilsiu ar vakarėliais. Susirenka daugybė...

Apsilankymas baseine priminė sovietų laikus: ar tai verta 28 eurų? (64)

Š. m. birželio 10 d. lankėmės viename Lietuvos vandens pramogų parke. Turėjome dovanų kuponą...

Top naujienos

Alytaus pataisos namų grimasos: darbuotojų atlyginimams pinigų nėra, bet pavaduotoju įdarbintas buvęs Seimo narys (58)

Lėšų darbuotojų atlyginimams - nėra, bet užtat yra naujai įdarbintas direktoriaus pavaduotojas....

Arūnas Milašius. Toliau išsivažinėjame, nes tikrąją bėgimo iš Lietuvos priežastį droviai nutylime (142)

Girdime džiaugsmo šūksnius. Pirmą kartą per ilgą laikotarpį mūsų šalyje fiksuojamas...

Didžėjaus Modesto Žilionio mirtis sukrėtė jo bičiulius: draugai gailisi tik vieno (4)

Ketvirtadienio vakarą didžėjus Modestas Žilionis , daugeliui geriau žinomas Modessthe Sound...

„Snoro“ epopėja eina į pabaigą: teismo sprendimas laimingais padarė daug žmonių (1)

Dėl banko „Snoras“ bankroto šio banko platintų obligacijų neįgijusiems, nors už jas...

Strazdauskaitės nužudymo byla: visi kaltinamieji pripažįsta įvykdę nusikaltimą Bieliauskams nepavyko nušalinti prokuroro (283)

Penktadienį Kauno apygardos teisme numatyta pradėti Lietuvą sukrėtusios žmogžudystės bylos...

„Olympiakos“ fanų nuomonė: atleistą trenerį Sfairopoulą geriausiai pakeistų Jasikevičius (2)

Eurolygos ketvirtfinalyje į Kauno „Žalgirio“ barjerą atsitrenkęs ir Graikijos čempionato...

Rūta Ščiogolevaitė sūpuoja jau ketvirtąjį kūdikį (48)

Dainininkė Rūta Ščiogolevaitė su vyru Rolandu Damijonaičiu gyvena pakiliomis nuotaikomis –...

Blėstanti tautos meilė prezidentei: kur Grybauskaitė padarė klaidą (628)

Politiniai skandalai jau trečią mėnesį iš eilės mažina prezidentės Dalios Grybauskaitės...

Lietuvių verkšlenimai, kad Palangoje brangu, prajuokino latvius (40)

Iš Latvijos su šeimomis atvykę jauni vyrai jau pirmą vakarą lengva ranka leidžia pinigus....

Unikalų „Žalgirio“ universitetą baigęs Pangosas jaučiasi pasiruošęs karjeros šuoliui (2)

Šią savaitę Lietuvos universitetų studentai atsiima savo diplomus bei įgiję išsilavinimą...