Kita diena buvo dar nuostabesnė. Ramus poilsis prie jūros – deginomės, maudėmės, buvo viskas gražu. Vakarą planavome praleisti kokioje nors kavinėje, grojant gyvai muzikai. Pareinant nuo jūros, Basanavičiaus gatve, mums priešais per gatvę perbėgo juoda katė. Aš bandžiau į ją nežiūrėti, tačiau vyras sušuko, jog greitai nusispjaučiau per petį tris kartus, kadangi juoda katė nelaimę neša.
Pasijutau nejaukiai, bet vyro paklausiau pasakiusi kokios dar čia nelaimės. Žodžiu, grįžę į kambarius pavakarieniavome, persirengėme ir pagaliau susiruošėme keliaut atsipalaiduoti ten, kur gyva muzika ir gera nuotaika. Tiesa, dar paskambinusi mano mama paklausė ką veikiame, atsakiau, kad einame praleisti paskutinio mūsų vakaro. O mano nuotaika buvo labai džiaugsminga. Mama išbarė už tokį mano išsireiškimą, jog paskutinis vakaras. Sako tu taip pasakei lyg jis tau paskutinis gyvenimo vakaras.
Liepiau jai neprisigalvoti ir mes išsiruošę išėjome. Tiesa, kai aš užsidėjau naują suknelę, vyras negalėjo atplėšti akių ir man pasakė, kad negalėtų manęs netekti, kad aš jam brangi ir graži. Aš tik pasijuokiau iš jo kalbų atsakydama, kur gi aš nuo jo dingsiu... Keliavome rankomis susikibę Basanavičiaus gatve, akį patraukė kavinė viena kavinė. Ten vyko gyvas koncertas. Žmonių buvo nemažai, bet visa publika sėdėjo prie stalelių, kai kurie šoko netoli scenos. Keletą šokių pašokome ir mes, prisėdome prie stalo, prieš mus prie to pačio stalo sėdėjo trys moterys. Už nugaros taip pat stalai su žmonėmis...
Ir tas momentas... Nepamenu kokia tai buvo daina, mes tiesiog sėdėjome, klausėme, šypsojomės su šalia sėdinčiomis moterimis ir... pajutau didžiulį smūgį i galvą. Pirma mane aplankiusi mintis: kas mane užmušė? Tada šiek tiek buvau apsvaiginta, ne viską pamenu. Atsikvošėjusi pajutau skausmą galvoje, dantyse, nosyje. Prie manęs pribėgo dvi moterys, buvusios tarp lankytojų: viena prisistatė esanti medikė, kita – reanimacijos gydytoja. Jos rūpinosi manimi, teikė pirmąją pagalbą, dėjo ledus ant galvos, žiūrėjo pulsą, davė gerti vandens.
Aš buvau šoke, nežinojau, kas man bus, ar tai rimta, laukiau greitosios, kuri atvyko maždaug po pusvalandžio. Ašaros tekėjo iš skausmo ir baimės. Pasirodo, ant mano galvos užkrito prie sienos, man už nugaros stovėjusi garso kolonėlė, svėrusi apie 25 kg. Iš dirbančio personalo nesulaukiau jokios pagalbos. Kai dabar pagalvoju, galėjo bent į kokias laisvesnes patalpas nuvesti, nes veiksmas vyko kavinėje ir toliau lyg čia nieko nebūtų įvykę. Barmenai ir toliau lakstė su užsakymais, administratorė ir toliau žvejojo žmones nuo gatvės, kad užsuktų į kavinę. Muzikantai, aišku, ir toliau dainavo. O kavinės viduryje, ant suolelio aš – visa sugriuvusi, sumušta galva, iškritusiu dantimi nuo smūgio ir sumušta nosimi... Išvežė tą vakarą mane į Klaipėdos ligoninę, suteikė pirmąją pagalbą ir paleido. Grįžome su vyru į Palangą, paryčiais skubėjome kuo greičiau į namus, į savo mielą kraštą. Kadangi patyriau smegenų sukrėtimą, gydausi dar ir dabar. Padarinius irgi jaučiu. Kankina nemiga, baimė ir išlikęs baisus jausmas, kai tu sėdi ramiai, atsipalaidavęs ir gauni smūgį, nuo kurio gali ir nebeatsikelti.
Aišku, to nepaliksiu,vis dėlto turi būti atsakingi asmenys už tai, kad kolonėlė nebuvo pritvirtinta – tai faktas. Noriu paviešinti šį savo išgyvenimą, kad, neduok Dieve, nenukentėtų panašiai ir kiti žmonės. Šis įvykis nutiko birželio 15 dieną, apie 22val.
Šiandien yra birželio 24 diena, praėjo 9 dienos, kavinės savininkas net nebandė su manim susisiekti ir atsiprašyti. Tokie žmonės, manau, neverti dirbti su žmonėmis, nes neužtikrina jų saugumo. Dar priešaky daugiau nei pusė vasaros, būkite visi saugūs ir atkreipkite dėmesį į likimo siųstus ženklus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.