Nuo pat paauglystės norėjau rasti tą vienintelį. Ir visą gyvenimą rimtai žiūrėjau į santykius. Tiesa, nebuvau labai išvaizdi mergina, bet turėjau vidinio grožio, nors pati ir papuldavau „ant“ blogiukų. Rinkdavausi gražius ir negražius, ir vyresnius, ir jaunesnius, ir turinčius žalingų įpročių, kad tik rasčiau žmogų, kuris bus geras savo vidumi. Deja, nebepamenu, kiek kartų buvau įskaudinta.
Lygiai prieš pusmetį aš pasikeičiau, labai sulieknėjau, pradėjau sportuoti, save prižiūrėti. Sveika oda, manikiūras, pedikiūras, iš tolo žvilgantys plaukai, etiketo pamokos, natūralus subtilus makiažas, antakių pešiojimas ir daug kitų procedūrų tapo mano kasdienybe, pajutau, kad vaikinų dėmesys tapo žymiai didesnis, nebereikia pačiai ieškoti vaikino, jie patys mane kalbina tiek gatvėje, tiek internete, ir tas dėmesys man kuo toliau, tuo labiau auga.
Taigi, per paskutinius pusę metų aš, galima sakyti, nejučiomis pradėjau jiems keršyti: iš pradžių juos prisileidžiu, suvilioju, parodau savo visas gerąsias savybes, nuoširdumą, kulinarinius sugebėjimus, etiketą, gerą stilių, manieras, iškalbumą, humoro jausmą, papasakoju, jog man dėl nieko galvos neskauda, kokia aš esu su vaikinais, kaip juos suprantu.
O kai jaučiu, jog jie manimi susižavi iki „negalėjimo“, pradeda sakyti, jog aš - jų idealas, ir graži, ir protinga, ir valgyt moku gaminti, kai jie pradeda kalbėti, jog dėl manęs padarys viską, pradeda augti jų dėmesys, jie skelbiasi savo draugams, artimiesiems, kad rado idealų žmogų, aš atitolstu. Tiesiog pradedu pati atšalti, nebenoriu jokių santykių, ir be jokių jausmų ir užuolankų tiesiog labai šaltai jiems tai pasakau.
Mačiau ir ašarų, girdėjau visokių žodžių, net maldavimų duoti dar vieną šansą. Kiti kaltina save, kad man skyrė per mažai dėmesio, per mažai lepino, o aš tiesiog pasakau „ate“ ir laukiu kitos aukos.
Iš karto noriu pasakyti, jog tai darau ne specialiai - iš pat pradžių pajuntu tiems žmonėms simpatiją, norą pažinti juos, būti su jais, bet vėliau, kai pradedu jausti, jog viskas krypsta link rimtų santykių, mane pradeda erzinti jų rodomas dėmesys, aš visiškai atšalu.
Nė su vienu vaikinu iš šio pasakojimo nesu permiegojusi - anksčiau save laikydavau nimfomane, negalinčia gyventi be sekso, bet dabar tapau frigidiška bejausme moterimi. Per pusę metų aš tokiu būdu suviliojau penkis vyrus, taigi, daugiau nei pusę metų gyvenu be sekso ir jausmų...
Kai būnu vieniša, aš jaučiu didelį šeimos kūrimo, stabilumo poreikį, bet tik pajutusi, kad santykiai rimtėja, aš vėl nieko nebenoriu. Turbūt psichologiškai bijau vėl būti apgauta, bijau, kad vėl manimi pasinaudos ir paliks, bijau to melo... Turiu didelį gerų draugų ratą, tarp jų yra ir vaikinų, iš kurių prisiklausau, kaip jie meluoja savo merginoms, kaip meluoja šiaip merginoms, kad gautų sekso, ir jaučiu, kad pradedu keršyti visai vyrų giminei.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Tapau vyru, kuris net ir pakliuvęs į pačią netikėčiausią situaciją visada išliptų sausas, pasinėriau į tai taip giliai, kad ilgainiui tai tapo tiesiog žaidimu: pamatai tau patinkančią moterį ir tampi tuo, ko ji ieško“, - rašo DELFI skaitytojas, tokių būdu tikriausiai galintis suvilioti bet kokią moterį.
Merginos, dabar klausiame Jūsų, ar iš tiesų vyrui pasistengus galima tapti geidžiamu bet kuriai moteriai? Ko reikia, kad priešingai lyčiai taptum dievaite ar dievaičiu? Pasidalinkite – galbūt esate iš tų laimingųjų, kurioms visi krenta po kojomis nė piršteliu nepamojus? Papasakokite savo istoriją.
O gal kaip tik tokius vilioklius atpažįstate iš karto, vos išgirdusios nuvalkiotas frazes ar pastebėję suvaidintas manieras ir galite pasidalinti, kaip tokius „statote į kampą“?
Nesvarbu, esate vilioklė ar suviliotoji, laukiame Jūsų minčių, istorijų ir patarimų aukščiau nurodyta tema net dvi savaites el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Flirtas“ iki gegužės 6 d.
Vienai laimingajai atiteks dvi knygos – T.A. Fowler „Romanas apie Zeldą Ficdžerald“ ir R. Manson „Malonumų ieškotojas“.
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: