Sutinku su šiomis mintimis, nes manau, kad viena iš tėvų pareigų vaikams - kūdikystėje, vaikystėje skiriamas ypatingas dėmesys, meilė, bendravimas, vertybių perdavimas - padeda užauginti mažylį doru žmogumi. Tik kaip padėti ir kaip doru žmogumi užauginti vaikus, kuriuos likimas nuskriaudė, kurie auga be vieno ar abiejų tėvų meilės, supratimo, šilumos, be savo namų? Kaip į gyvenimą žengti ir būti nuoširdžiai laimingiems vaikų namų globotiniams, kurie labai anksti paragavo gyvenimo druskos? Juk tėvų, kuriems gimstame ir šeimos, į kurią ateiname, mes patys nepasirenkame.
Gyvenimas trumpas, bet žmogus jį iš naujo gyvena savo vaikuose
Kiekvienas tikrai esame girdėję apie šeimas, priėmusias iššūkį, sprendimą ir sėkmingai įsivaikinusias vaiką iš globos namų, auginančias gal net ne vieną tokį vaiką, kartu su savo biologiniais vaikais, ir neįsivaizduojančiais kaip labiau būtų galima įprasminti savo gyvenimą.
Manau, priežasčių, motyvų tokiam sprendimui yra pačių įvairiausių. Viena šeima negali turėti savo vaikų, todėl nusprendžia įvaikinti likimo nuskriaustą vaiką iš globos namų, galbūt kartu su jo sesute ar broliuku. Kita šeima įvaikina artimųjų mažylį, kai atsitikus nelaimei, jis prarado savo biologinius tėvus, trečia šeima priglaudžia sunkiai gyvenančio kaimyno ar tolimo giminaičio šeimos vaiką, ketvirta galbūt tik savaitgaliais į savus namus parsiveda vaiką iš globos namų, penkta sutinka įvaikinti ir neįgalų, sveikatos problemų turinti mažylį, dar kita šeima galbūt tiesiog remia finansiškai ar dovanoja jų buityje nebereikalingus daiktus vargingiau gyvenančiai mažylių turinčiai šeimai - pavyzdžių daug.
Gėlei spalvą ir kvapą teikia šaknys, žmogui dorybes – vaikystė
Galbūt viena šeima norėtų įsivaikinti tik naujagimį kūdikį, tik mergaitę ar tik berniuką, kita šeima mažylius iki tam tikro amžiaus, trečia šeima nuodugniai pasidomės vaiko biologine šeima, jos praeitimi, gyvenimo būdu ir aplinkybėmis, dar kita apsvarstys, kaip vaikas adaptuosis naujoje aplinkoje, ką apie tokį sprendimą pamanys, kaip priims draugai ir artimieji, kolegos.
Tačiau visiems šitiems tėvams, visoms šeimoms, kurios ryžtasi tokiam žingsniui, ir, apsvarstę visas rizikas, yra nusiteikę pereiti reikiamus etapus, kad savo namuose turėtų dar vienas mylimas ir mylinčias akis, manau, reikėtų rodyti išskirtinę pagarbą, džiaugtis ir didžiuotis, kad jie yra, kad rodo pavyzdį, kad dalijasi meile ir rūpesčiu, skleidžia viltį, gerumą, kad atiduoda visą save ne tik savo artimam žmogui bet ir svetimam.
Kaskart, kai gimsta kūdikis, pasaulis sušvinta galimybėmis
Sakoma, jog vaikams privalome duoti du dalykus - šaknis ir sparnus. Tad jeigu gyvenime susiklostė taip, kad šaknis vaikui davė kita šeima ir likimas lėmė, kad ji vaikelio išauginti negali, kodėl gi mums nedavus sparnų tokiam vaikui?
Galbūt lengva kalbėti, kai pati dar nesu mama, bet aš labai myliu vaikus ir man teko lankytis ne vienuose vaikų globos namuose ir matyti iš arti, stengtis suprasti tuos mažylius ir jų kitokį gyvenimą. Širdį perveria jausmas kiekvieną kartą juos paliekant, kai, rodos, dar viena minutė, praleista kartu, vaiką padarys laimingesnį, jis šypsosis ilgiau. Ir tokios mintys aplanko ne tik žiemos švenčių metu, kai įvairios gerumo akcijos ragina aukoti likimo nuskriaustiems.
Aš manau, kad įsivaikinimui šeima turi subręsti, gerai įvertinti savo galimybes ir galimas rizikas tiek savo šeimos santykiuose, tiek ir kokį charakterį, ir bruožus ateisiantis į šeimą vaikas galimai paveldėjo iš biologinių tėvų, ar užteks vaikystėje duodamos meilės ir supratimo, kad įvaikintas mažylis ateityje bus geras, doras ir dėkingas žmogus. Manau, natūralu, kad baimių ir nežinomybės pakankamai daug, bet juk didžiausios kelionės prasideda nuo pirmo žingsnio, tik, gerai pasiruošus, reikia jį žengti. Sėkmės kuriant šeimas!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!