Tikrai, ko vertas mokytojas, kuris tvirtina neva šimtu procentų žinantis, kaip turi atrodyti mokymasis, kaip turi vykti pamoka, kokie turėtų būti mokinio ir mokytojo santykiai? Koks yra mokytojas, kuris tvirtina žinantis, kokius dalykus mokinys privalo žūtbūt išmokti per dvylika metų, praleistų mokykloje? Bet į klausimą, iš kur visa tai žino, jis teatsakytų: „Nes taip visada buvo!“ – nuo neatmenamų laikų, nuo pradžių pradžios.
Naujoje šviesoje ši frazė nušvito pradėjus dalyvauti kūrybiško mokymosi programoje „Kūrybinės partnerystės“. Programoje, kurioje visas dėmesys skiriamas netradiciniam – kūrybiškam – mokymuisi. Viena kertinių „Kūrybinių partnerysčių“ nuostatų yra visiškai priešinga mano minėtiems žodžiams: tik abejojant, eksperimentuojant, nuolat bandant ir iš naujo mokantis galima pasiekti rezultatų. Dar daugiau – tik klysdami ir iš klaidų mokydamiesi galime judėti pirmyn.
Prisijungdama prie projekto, dar kartą supratau ir įsitikinau – mokykla privalo būti visuomenei atvira institucija. Juk joje mokiniai ne tik mokomi skaityti, rašyti, skaičiuoti ar interpretuoti, bet ir ruošiami gyvenimui. Todėl svarbu įsileisti į mokyklas žmonių iš išorės. Programos atveju – kūrybinių sričių profesionalų – režisierių, aktorių, dailininkų, žurnalistų, rašytojų.
Užsiėmimų metu, įtraukdami skirtingus mokymosi dalykus (matematiką, istoriją, chemiją, biologiją, kūno kultūrą), eksperimentuodami, ieškodami ir diskutuodami, šie žmonės sprendžia konkrečias mokyklos problemas. Pavyzdžiui, vienoje klasėje kyla mokinių drausmės problemų, kitoje vaikams trūksta motyvacijos mokytis arba jie patiria sunkumų analizuodami literatūros kūrinius, dar kitoje – nemoka išklausyti arba nedrįsta pamokos metu klausti. Šioms problemoms spręsti kūrėjai ieško kūrybiškų būdų.
Tačiau mokiniai – ne vienintelė „Kūrybinių partnerysčių“ auditorija. Projektas skirtas ir mums, mokytojams. Kartu su kūrėjais ieškome, kaip padaryti pamokas visiems priimtinesnes, kaip ugdyti mokinių kūrybiškumą. Galiausiai – kūrėjų vedamų seminarų metu mes patys mokomės ir tobulėjame.
Praėjusiais metais kūrybinius seminarus, pavadinimu „Mokytojas – kaip nuolat atsinaujinantis ir kūrybiškas mokymosi proceso variklis“, mūsų mokyklos mokytojams vedė meno istorikė Ernesta Šimkienė.
Seminarai vykdavo kartą per savaitę, o mokinių atostogų metu – per dieną po dvi sesijas. Jei į pirmą užsiėmimą ėjome kiek nepatenkintos, kad po pamokų dar reikia kažkuo papildomai užsiimti, tai vėliau sesijų pradėjome su nekantrumu laukti. Laikas prabėgdavo nepastebimai, greitai pajutome jų naudą. Ėmėme pritaikyti išmoktus naujus mokymosi metodus, ėmėme pačios planuoti integruotas pamokas.
Kūrybinių sesijų metu supratome, kad tik kūrybiškas mokytojas gali ugdyti kūrybišką mokinį. Todėl seminaruose iki smulkmenų aiškinomės, kas yra tas kūrybiškumas, kodėl ir kaip jį reikia ugdyti. Ieškojome tarpdalykinių sąsajų. Pavyzdžiui, kaip lietuvių kalbą jungti su vaizduojamaisiais menais ar kaip mokytis chemijos per judesį.
Kiekvienas užsiėmimas būdavo vis kitoks, vis kitokias užduotis atlikdavome. Vyko gyvas ir naudingas kūrybinis procesas. Pavyzdžiui, vieno seminaro metu atlikome pratimus dėmesiui sutelkti, dar kitą – mokėmės atpažinti savo emocijas, išnaudoti regos, klausos, lytėjimo, uoslės pojūčius. Gerai pamenu seminarus, per kuriuos vyko kūrybinio rašymo dirbtuvės mokytojams.
Projektas padrąsino mokytojus labiau pasitikėti mokiniais, leisti jiems tyrinėti, eksperimentuoti, klysti. Kūrėjų dėka supratome, kad klaidos yra pilnavertė mokymosi dalis. O tyrinėjimo objektų, pasak projekte dalyvaujančių kūrėjų, toli ieškoti nereikia. Ir tvenkinys, ir sodas, ir parkas, ir piliakalnis – viskas šalia.
Pati mokyklos erdvė – tai lyg atverstas geografijos, fizikos, biologijos vadovėlis. Pamenu pamoką žiemą, kai prie mokyklos tvenkinio tyrinėjome gyvenimą po ledu, istorijos pamoką, kai kopėme į piliakalnį, netradicinę geografijos pamoką automobilių stovėjimo aikštelėje.
Nors ir anksčiau su mokytojais supratome, kad reikia keisti inertišką darbą, įnešti į jį lengvumo ir kūrybos, tačiau neatrasdavom būdų, kaip tai padaryti, kaip žengti pirmąjį žingsnį. Laukėme padrąsinimo iš šalies, paskatinimo. Juk ne paslaptis – dauguma pedagogų dažnai jaučiasi įrėminti: patikrinimų, vertinimų, ugdymo programų.
O šis projektas, iš išorės atėję kūrėjai įnešė laisvės dvasią. Jie yra nesuvaržyti, į daugelį dalykų žiūri paprasčiau, nesureikšmina nesėkmių. Atvirkščiai, akcentuoja, kad klaidos yra svarbus kelias į sėkmę. Dirbdami su kūrėjais išmokome kūrybinę veiklą suvokti ne kaip tikslą, galutinį rezultatą, bet kaip kelią.
Kelią, kuriame mokytojas privalo judėti pirmyn, koja kojon su gyvenimu, su naujovėmis, nes kiekvienas sustojimas – tai žingsnis atgal. O žengimas atgal, kaip ir trypčiojimas vietoje, nieko gera nežada.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!