Matote, koks reikalas. Neseniai, likus kelioms savaitėms iki vestuvių, užklausiau kolegės, ko norėtų dovanų. Galvojau, kad atsakys paprastai: arba kažkokį daiktą/parduotuvės čekį, arba vokelį. Bet kai išgirdau jos reikalavimą, išsižiojau.
Kolegė pasakė, kad pageidautų tokio vokelio, su kuriuo „atsipirktume“. Kai nesupratau ir pasitikslinau, ką tai reiškia, paaiškino. Jie į kiekvieną svečią kažkiek investuoja: nuomoja šventės vietą, kiekvienas gali laisvai naudotis baru, bus pasamdytas barmenas, kiekvienas valgys patiekalus ir bus tortas, užsakyti fejerverkai. Apytikriai skaičiuojant, sakė kolegė, vienas žmogus „kainuoja“ jauniesiems 300 eurų. Tai būtų gerai, kad neišeitų į minusą – taip pasakė.
Žinote, man dingo visas noras eiti į tas vestuves. Aš suprantu, kad jaunieji turės daug išlaidų. Tai bet ar išpūstos vestuvės su fejerverkais nėra jų pasirinkimas? Jų pačių – aš fejerverkų neprašiau. Nenoriu nė pagalvoti, kaip per vestuves mamos ar tetos girsis, įdėjusios 500 ar dar daugiau, kad vaikai nenusistekentų.
Jeigu būčiau žinojusi, kad „bilietas“ į vestuves man kainuos 300-400 eurų, būčiau iškart atsisakiusi. Dabar jau nepatogu, nes užsakyti patiekalai. Bet pyktis paėmė nemažas. Kaip galima šitiek reikalauti iš svečių? „Į minusą“ gal ir neišeis, bet pagarbą tikrai praras.
