Turiu tokią problemą – labai ribų nejaučiančią draugę. Pirmiausia, ji su vyru ir vaiku atėję į svečius niekada nejaučia, kad yra svečiuose. Tokios smulkmenos, kurios išduoda nekultūringumą: ne visada nusiauna batus, vaikas ima beleką žaidžia, atidarinėja mano stalčius.
Tėvai susėda su mumis su vyru kalbėtis, o vaikas trauko komodos stalčius: „O kas čia? O kas čia?“ Draugės drausminimas toks švelnus, kad net šuo neišsigąstų. Realiai, ji savo vaiko nevaldo. Ateina, paprašo uždėt filmukus, kol kalbam, o paskui pasiėmęs pultelį pats junginėja. Jokio „teta, ar galima perjungti?“ nė negirdėti.
Draugė irgi, jeigu nespėju iškart pasiūlyti kavos (pvz., kol dar plaunasi rankas), iškart pati klausia: „Padarysiu kavos, gerai?“ Kaip namuose jaučiasi, mano akimis žiūrint – per laisvai. Tai draugauti stipriai, be abejo, netrukdo, esame tikrai geros draugės, šnekamės apie viską – čia tik tokios detalės, kurios erzina. Daug tokių smulkmenų, visų ir nesupasakosi. Bet einu prie esmės.
Prieš kurį laiką draugė paskambino verkdama. Jie su šeima nuomojosi butą iš emigravusios moters. Ir staiga sulaukė jos skambučio, kad ši grįžta ir nori vėl gyventi savo bute.
„Mus meta iš namų“, – tik kūkčiojo draugė. Realiai niekas nemeta, tiesiog savininkė grįžta, bet kadangi pranešė apie grįžimą likus nedaug laiko, jie kaip ir neturi kur staigiai išsikelti. Guodžiau draugę, kai staiga ji paprašė – gal galėtų pas mus įsikelti, kol ras, kur gyventi nuolatos? Net loštelėjau. Tikrai nesitikėjau tokio klausimo, manau, taip teirautis yra daugiau negu „nagla“.
Aš kaip ir suprantu jos mąstymo kampą – mes su vyru gyvename kotedže, turime visą laisvą viršutinį aukštą, nesispraudžiame bute. Bet tame viršutiniame aukšte vyras mėgsta padirbėti, aš kartais išeinu nakvoti į kitą kambarį, jei susipykstame, na, ir apskritai, net neturint vaikų mūsų namai pilnai gyvenami.
Tai, kad turime daugiau vietos, juk nereiškia, kad privalome ja dalintis ir jaustis kalti, kad turime daugiau nei kiti?
Nežinau, kaip draugei atsakyti jos neįžeidus, bet tikrai nenorėčiau gyventi kartu. Jau trumpų viešnagių užtenka, kad pamatyčiau, jog mūsų gyvenimo stiliai labai skiriasi. Manau, jie tikrai neliks be stogo, juk abu turi tėvus, gali prašytis prisiglausti pas juos. Vieno gimtinė tolokai nuo miesto, bet šiais laikais mašinos yra, arkliais važiuot nereikia.
Vyras nelabai supranta mano pykčio – jis gūžčioja, kad jam, neva, netrukdytų. Bet man tiesiog pikta, kad ji manęs paklausė, nes jeigu atsisakysiu, atrodysiu „bloga draugė“. Bet ar turiu būti atsakinga už jos gyvenimą ir pasirinkimus? Ir tai, kad iki šiol neturi nuosavo būsto?
Patarkite, prašau, kaip jai atsakyti jos neįžeidžiant. Nes žinau, kad jeigu priimsiu ją ir vaiką, kuriam viskas leidžiama, draugystei greitai bus galas. Bet čia ne nakvynės namai – va, pasisuko gyvenimas tokia linkme, tai prisiglausim. Nemanau. Ačiū už nuomones.
Savo istorijas, nuomones ir pasakojimus siųskite pilieciai@delfi.lt
