aA
Rugsėjis – tarsi smėlio laikrodis, apvertus jį apačion pradeda byrėti smėlio kruopelės, skaičiuojančios ne laiką, o atskaitos taškus, kuriuos pradedi rinkti iškart, vos tik kelioninis krepšys dunksteli ant žemės, o lango rėmu nuslysta mojančios rankos šešėlis.
© DELFI / Kiril Čachovskij

„Labas, mieste, aš jau čia!” – sušnabždi nuo jaudulio sukepusiomis lūpomis, o tau už nugaros jau buriuojasi kambariokai, būsimi studijų draugai, nuo miesto bokštų nusiropščiusios skulptūros ir visi kiti žmonės, su kuriais teks prasilenkti.

Mano tėviškė – lenktas, plentu pakaustytas kelias, apstatytas trobomis, paramstytais kaimynais, amžiumi lygiais toms liepoms, kurios supa ir nuo svetimšalių saugo uždarus kiemus. Kelias žymi kaimą, kuris tęsiasi nuo vieno plento galo iki kito kaip juokaujami tarpusavyje.

Mano namai, įsikūrę prie vieno iš kelio vingio, apkaišioti liepomis ir smalsiais kaimynais, įsileido mano miesto išvargintą šeimą prieš dešimt metų. Augau žingeidi ir guvi, stebėdamasi, žmonių tamsumu ir nusistatymų klišėmis, o tėvų vykdoma edukacinė programa „Nebūk kaip tie, prie baro“ tapo ankstinu domėtis žmonėmis ir stebėti jų sukurtus personažus visuomenėje.

Išaugdama pradinę mokyklą, it mokyklinį suolą, mokslus tęsiau mieste. Miestas atrodė didelis, vien gimnazija dalį jo šlaito užėmė, o visi kiti kioskeliai, turgavietės, prekybos centrai, skverai ir stadionai, teatras driekėsi skersai, išilgai miesto. Raibo mano akys nuo pastatų ir fasadų panašumų, žmonių ir mašinų gausos, bet naujieji draugai teigė kitaip. „Kaimas, provincija“, – keikdavosi jie eilėse, besistumdydami mokyklos koridoriuje, siųsdami paikas SMS žinutes telefonu. „Kaimas! Kaimas!“ – skandavau ir aš, jaudama, kaip gatvės, kelio ženklai, kultūros centre sutikti kaimynai meta ant manęs apynasrį ir pririša kur prie suoliuko, neleisdami žiūrėti toliau.

Įsitikinimas, kad iškeisdama kaimą į provincialų miestelį nelaimėjau nieko, įsigalėjo taip stipriai, kad pamažu virto kompleksu: gėda papasakoti iš kur esu kilusi, kur mano namai, gėda žinoti, kad esu kitokia.

Gėdos kokonas, kuriame tūnojau nuo paauglystės pradžios, plyšo vieno interviu metu, kai žymi miestelio žurnalistė, paklausta, ko palinkėtų miesto gyventojams, pasakė: „Linkiu visiems atsikratyti provincialaus mąstymo, esą mūsų miestas tik maža, niūri provincija, kuriame nieko nėra ir niekada nebuvo. Tai netiesa! Tik provincialus mąstymas mus paverčia provincialais, o kuo greičiau suvoksime kas esame, kuo mūsų miestas gražus ir unikalus, tuo greičiau laimingesni tapsime.“

Pirmasis įspūdis

Rugsėjo laukiau nekantraudama, strikinėjau po namus, apkvaitusi nuo minties, kad aukštoji mokykla pasirinko mane! Tėvai baugščiai žiūrėjo į mane, neslėpdami nusivylimo, kad į būsimas studijas žiūriu kaip į didžiausią avantiūrą savo gyvenime: nauji žmonės, naujas miestas, naujos erdvės ir beprotiškai dideli idealai, jie baiminosi, kad atslūgus euforijai, susirinksiu daiktus ir ieškodama naujų nuotykių, patrauksiu į kokį pasaulio pakrašty ir tiek mane tematys, juk užaugus tokiame mažame kaime, pasirinkimo laisvė – didžiausias adrenalinas, o pajutus jos daugiau, suvokus visas įmanomas galimybes, pasaulis lenkiasi po kojom.

Mano atvykimo dieną didmiestis springo kaitra ir išmetamosiomis dujomis, tėvai buriavosi prie studentų bendrabučio, apsikarstę krepšiais, nešini kartoninėmis dėžėmis stoviniavo naujieji studentai ir iš tolo jie man priminė karavano eiseną – tėvai – kupranugariai, apkarstyti daiktais ir savo vaikais, lėtai žingsniavo į priekį, dalį savo naštos atiduodami ne tik bendrabučio komendantei, aukštajai mokyklai, bet ir miestui.

Vakarop, praretėjus žmonių srautui ir sukaupusi visą entuziazmą bei drąsą, išsliūkinau iš bendrabučio, pasiduodama nuotykių ieškojimų dvasiai.

Nuotykiai, turėję tykoti manęs, šmėžavo pavieniais siluetais, išsiliejusiais po ryškiomis parduotuvių ir vitrinų šviesomis, jie panašėjo į visas būsimas galimybes, kurias galėčiau turėti, jei miestas atsivertų ir prarytų mane, įmaišęs į kitų žmonių būrį, gatvėmis žingsniuojančių taip greitai tarsi būtų vejami.

Visų mano nuotykių gairės

Sakoma, jei kažkas nepatiko iš pirmo žvilgsnio, privalai atsisukti dar kartą. Šią taisyklę taikiau ir savo santykiui su miestu, prisidėdama prie kitų, tokių pačių pramuštgalvių, įkvėpimo ir meilės miestui ieškančių per naujas patirtis.

Pirmasis kartas, atėmęs iš manęs miesto nepažįstančiosios nekaltybę įvyko studentų bendrabutyje, prisišliejusiame prie traukinių stoties. Pasidabinusios chalatais, negalinčios užmigti ir tik ieškančios priežasties išsprukti iš kambario ir susigalvoti nuotykį, aš ir draugė nušlepsėjom į rūkomojo patalpą, nešinos puodeliais arbatos.

Į balkoną išsinešusius suoliuką, klestelėjom ant jo – vaizde, atsiveriančiame iš ketvirto aukšto balkono mainėsi spalvos ir šviesos, padrikų pokalbių nuotrupos vertė kilstelėti galvas aukštyn, gal pažįstami žmonės dalijasi intymiu pokalbiu, o smalsumas taip gundė sužinoti daugiau.

Šis vakaras atmintin įsirėžė kaip beatodairiško atvirumo ir nuogumo dialogas. Dalijomės prisiminimais ir išgyvenimais, sentimentaliais iki graudulio, ir pratrūkstančiais konvulsiško juoko priepuoliais. Miestas buvo liudininkas: tą vakarą buvau pasiryžusi dėl jos paaukoti gyvybę...

Antrąjį kartą, lapkričiui kapsint į pabaigą, pamečiau ir galvą, ir širdį ir tai buvo pati nuostabiausia patirtis, kuria teko laimė pasidalinti. Tąnakt lijo. Debesys tarsi persijoti stambiu rėčiu kapsėjo dideliais, pavieniais lašais. Monotoniškas lietaus ritmas liūliavo, o greta skambantis telefonas, vaikė iš kambario tiek ramybę, tiek miegą.

– Miegi? Aš tuoj būsiu, nusileisk žemyn.

– Lauke lyja!

– Puiku, aš lauksiu tavęs!

Pažadinta iš miegų, bendrabučio budėtoja nenoriai atrakino duris, o išpuolusi pro jas, įkritau į žmogaus glėbį ir buvau pakviesta į naktinį turistinį žygį po miestą pliaupiant lietui.

Išsirietęs virš traukinių bėgių tiltas tapo mūsų tramplynu į miestą, šoktelėjom ir išnykom. --
Praėjus keletui valandų, ta pati budėtoja prie durų pasitiko mus, atlaidžiai šypsodamasi palinkėjo labos nakties, o mes, šįkart abu, pametę ir galvas, ir širdis šokčiodami per kelis laiptelius skubėjom sutikti ryto.

Post scriptum

Didmiestis, kuriame grindinio plytele prigijau, niekada nesibaigė ties mano bendrabučio slenksčiu, jis tįsta kas dieną, aprėpdamas vis naujas vietas, vis naujus žmones, suteikdamas galimybę rinktis ir privilegiją būti išrinktam. Mano nuotykiai, prasidėję balkone lietui kapsint, pametant galvą ir širdį, pasibaigė dar taip neseniai, kad miestas dar sumaišo mūsų kelius ir suveda mus.

Reikia pridurti, jog ties šia atkarpa mano nuotykiai nesibaigė, studentiškas gyvenimas taip įtraukė, apakino, jog ir dabar dar vaikštau kaip apdujusi, mėgaujuosi viskuo, ką siūlo studijos, naujai sutikti žmonės ir ta valiūkiška nuotykių dvasia, begananti mane po miestą.

Niekada nesijausi vienišas, štai koks būtų mano patarimas būsimajam studentui, jei įstengsi prisijaukinti miestą, save – jame ir naujai sutiktus žmones, lydėsiančius gal ir ne visą gyvenimą, bet dalį jo tai tikrai.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Į Lietuvą grįžo gyventi po šešerių metų: didžiausias mitas, kad čia mažos algos palygino išlaidas Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje (158)

Artėjant Brexitui ne vienam Didžiojoje Britanijoje (DB) gyvenančiam lietuviui tikriausiai kyla...

Sostinės svečią prekybos centre sunervino du lietuvių įpročiai (137)

Kadangi esu gimęs Vilniuje, bet tingiausius ir sočiausius gyvenimo metus leidžiu provincijoje,...

Išvažiavo gyventi į užsienį ir pamatė Lietuvą kitomis akimis (120)

Jau porą metų gyvenu ne Lietuvoje, bet nuolat grįžtu, domiuosi, kas vyksta šalyje, domiuosi...

Meilė iš pirmo žvilgsnio: atsiliepk, gražuole, raudona suknele (108)

Idėja apie romantiškai susiklostančią meilę iš pirmo žvilgsnio bent kartą gyvenime, matyt, yra...

Šeimos pajamos – 2000 eurų: papasakojo, kaip išgyvena ir kam daugiausiai išleidžia (146)

Keli straipsniai pasirodė, kaip išgyvena iš 650 eurų , kaip sutaupo 400 eurų, uždirbdamas 466...

Top naujienos

Klaipėdietės pergalė: pardavėjas privalės atlyginti už ką tik įsigytą ir pakeliui sugedusią transporto priemonę (154)

Sėkminga byla suformavo precedentą: dabar automobilių pardavėjams reikia būti atidesniems.

Po košmariškos savaitės vairuotojams prabilo apie neišvengiamus pokyčius: žada baudas ir sankcijas (69)

Šiomis dienomis ne vienas vairuotojas ar pėstysis keiksnojo kelininkus dėl nevalytų kelių....

Dingusios 5 asmenų šeimos istorijoje - naujos detalės (23)

Pareigūnai ieško Lietuvoje dingusios daugiavaikės šeimos , abiejų tėvų ir trijų mažamečių....

Ruoškitės: atkeliauja tikras speigas (154)

Naktimis temperatūra kris iki 19 laipsnių šalčio, dienomis – iki 14, artimiausių dienų orus...

Unikauskas įvardijo tikslų laiką, kada reikėtų eiti miegoti: tik taip kokybiškai pailsėsite (6)

Raumuo, kuris dieną gavo fizinio krūvio, paauga tik naktį, kai užmiegate giliu miegu ir pasiekiate...

Po slaptų pažymų dėl „Revolut“ – aiškesnis vaizdas: dalis informacijos paneigta (210)

Antradienį žiniasklaidoje paviešinta informacija galimai meta šešėlį ant finansų technologijų...

Pristatytas išmanusis su didžiausiu megapikselių skaičiumi ir nauju ekrano sprendimu (12)

Paryžiuje pristatytas mažiau žinomo prekės ženklo Lietuvoje „ Honor “ išmanusis telefonas...

Į Lietuvą atvykęs „Michelin“ šefas iš Italijos parodė, kaip pasigaminti lietuvišką lydeką (29)

„Virtuvė neturi ribų“, – taip Trakų restorano virtuvėje kalbėjo „ Michelin “...

Laukiamiausio JAV sporto renginio fenomenas – reklamos, reklamuojančios reklamas

Televizijoje ar internete pamatę reklamą nekantraujate ją prasukti? Tik ne per amerikietiškąją...