Pasaulis dar nežinojo, kad Gėbelso gabumai manipuliuoti Berlyno gatvių minia žmonijai padovanos vieną didžiausių tragedijų jos istorijoje, o patsai Džozefas, visą gyvenimą kentęs kompleksus dėl savo fiziologinių trūkumų, – įrodys, koks galingas ginklas yra propaganda, žiaurumas ir kaip lengva pastaruosius apjuosti teisingumo skraiste.
Kiekviena istorija turi savo didvyrį, kiekviena Troja – savo Hektorą
1929-ųjų rugsėjis. Horstas Veselis (Horst Wessel), 22 metų vaikinas, Frydrichšeino (Friedrichshein) rajono 34 SA padalinio vadas vaikšto po naktinį Berlyną. Naktinis Berlynas kupinas veiksmo – žmonės linksminasi. Horstas užsuka į barą, kur jo akys užkliūva už 18-metės prostitutės Ernos. Netrukus jaunuoliai įsimyli ir Horstas persikrausto gyventi į Ernos butą.
Praėjus keletui mėnesių, iškyla konfliktas tarp Horsto ir Elžbietos – jaunuolių būsto nuomotojos. Elžbietos vyras, neseniai iškeliavęs anapilin, buvo aktyvus komunistų partijos narys, tad įtampos netrūksta. 1930-iųjų sausio 14 dieną nežinomas vyras pasibeldžia į Horsto ir Ernos buto duris. Horstas atidaro duris, tačiau jam nespėjus ištarti nė žodžio, nuaidi šūvis tiesiai jam į veidą. Jaunuolis akimirksniu parkrenta ant grindų išleidęs paskutinį savo atodūsį.
Pasipila žmogžudystės motyvų versijos. Vieni teigia, kad tai nesusipratimo dėl nesumokėtos nuomos rezultatas, kad buto nuomininkė Elžbieta pasikvietė mirusio vyro draugus padėti perkalbėti nesukalbamą, agresyvų jaunuolį. Kiti įtiki, jog tai meilės tragedija, jog Horsto žudikas tai padarė iš meilės jo merginai ir sugyventinei – Ernai. Treti mano, jog tai buvo kerštas už Horsto vaidmenį kito aktyvaus jaunuolio, priklausiusio komunistų partijai – Kamilo Roso žmogžudystę, tačiau spekuliacijoms vietos nebelieka, nes Gėbelsas gauna tai, ko jam reikia.
Būsimas propagandos ministras iškelia ir garsiai pradeda eskaluoti politinio susidorojimo versiją. Ji kartojama nuolatos ir visur, kol iš Berlyno pasklinda po kitus Vokietijos miestus, kol nelieka abejingų šiai versijai. Anot šios versijos, Horstą nužudė komunistai, siekdami susidoroti su savo politiniais oponentais. Taip gimsta antroji svarbi pamoka: „Pati veiksmingiausia propagandos technika neduos jokio rezultato, jei bus nepaisoma vieno fundamentalaus principo – propaganda privalo apsiriboti keletu paprastų teiginių ir ją privaloma eskaluoti be sustojimo“.
Horstas tapo didvyriu, žuvusiu partizanu, pasiaukojusiu už Vokietijos ateitį ir savo partiją kovotoju. Žmogumi, kuris mirė kovodamas už tiesą, kovodas su neteisybe. Horsto garbei buvo pradėti rengti minėjimai, kurti filmai, apie jį ėmė rašyti visa žiniasklaida, buvo išleista novelė, o Horsto sukurtas himnas tapo oficialiu Hitlerio partijos himnu, pastarajam vėliau atėjus į valdžią – ir oficialiu Vokietijos himnu.
Stabų saulėlydis
Ne paslaptis, kad III-iojo reicho entuziastai buvo paveikti garsaus vokiečių filosofo Frydrichos Nyčės minčių. Nyčė niekino bet kokius stabus, atitinkamai yra ir išleidęs knygą pavadinimu „stabų saulėlydis“. Anot šio garsaus egzistencialisto, moralinių dogmų dekonstruktas yra privaloma sąlyga norint išlaisvinti žmones. Turėjo nebelikti religijos, turėjo nebelikti dvasininkų, kad pasaulis progresuotų – žmonės turėjo pradėti ieškoti tiesos patys.
Kaip ir daugelis kitų šio garsaus filosofo minčių, nacių buvo įgyvendintos labai pusėtinai. Dar 1928 metais Gėbelsas rašė: „Ką krikščionybė reiškia šiandien? Nacionalinis socializmas yra religija. Viskas, ko mums reikia, tai religinio genijaus, galinčio pakeisti senas religines praktikas naujomis. Mes neturime tradicijų ir ritualų. Vieną dieną, netrukus, nacionalsocializmas taps visų vokiečių religija. Mano partija yra mano bažnyčia ir aš tikiu, kad tarnauju Dievui geriausiai, jei vykdau jo valią ir gelbėju savo pažemintus žmones iš vergovės gniaužtų. Tai mano malda“.
Gėbelsas ir tapo tuo religiniu genijumi. Nacionalsocialistų judėjimas įgavo labai ryškų religinį braižą. Imta domėtis okultizmu ir kita ezoterika, nacionalsocialistams buvo suteiktas Dievo valios ir teisingumo vykdytojų vaidmuo. Niekas negalėjo stovėti tarp Hitlerio ir tiesos, nes Hitleris buvo vienintelis tiesos ir šviesos pranašas. Taip buvo sukurtas naujas stabas. Taip buvo išmokta trečioji pamoka.
Kiekvieną tiesą palydi muzika, o kiekviena muzika – sukuria tiesą
Bet muzikai kurti reikia menininkų. Adolfas Hitleris, pats būdamas dailininkas, labai mėgo meną, tačiau politiką jis laikė didžiausiu menu iš visų. Todėl Gėbelsui nebuvo sudėtinga įtikinti Hitlerį, jog naciams tiesiog privalu patraukti menininkus į savo pusę ir pasitelkti meną kaip propagandos instrumentą.
Iki Hitleriui visiškai užvaldant Vokietiją, meno žmonės buvo pasitelkti ne tik kaip įrankis skleisti jų idėjoms, tačiau ir kaip įrankis pasiekti inteligentiją. Hitleris pats nuolatos akcentavo, jog palaiko meną, ypatingai modernųjų meną, taip leisdamas menininkams suprasti, kad jie gali iš pastarojo tikėtis didelės paramos ir tapdamas patrauklesniu politiku kultūros žmonėms. Būtent per kultūros žmones nacionalsocialistų idėjos išplito į inteligentiją.
Vėliau meno žmonės tapo propagandos mašina, ne tik patys paveikti nacių ideologijos, tačiau ir dėl kuriamų filmų, rašomų knygų, publikacijų, kurios ir toliau skleidė propagandą palankią naciams. Politinė partija, kuri sugebėjo pasiekti visus gyventojų sluoksnius, turi savo asmeninį didvyrį, auką ir vietą tarp inteligentijos, puikų lyderį ir oratorių – netrukus tapo žiniasklaidos dėmesio centre.
Vėliau menininkai buvo pasitelkti ir nacionalsocialistų moralei pakelti – žmonės visada jaučiasi drąsiau matydami šalia savęs stovint garsius, įžymius žmones. Bet esminė pamoka čia buvo kitur, kalbant propagandos ministro žodžiais: „Galvokite apie spaudą kaip apie puikią klaviatūrą, kuria gali groti valdžia“. Taip buvo įgyvendinta ketvirtoji ir viena svarbiausių pamokų.
Viskas turi pabaigą
Šios keturios pagrindinės pamokos davė pradžią tam, ką vadiname didžiausia nelaime žmonijos istorijoje. Kaip žinia, naciai labai ilgai dirbo, kol jiems pavyko ateiti į valdžią. Daugybė jų bandymų buvo nesėkmingi, bet Gėbelsas sukūrė tobulą formulę, kuri pasiteisino šimtu procentų. O šis žmogus nebūtų tituluojamas genijumi, jei nenumatytų ir galimų scenarijų su savo baigtimis.
Kaip žinia – viskas turi pradžią ir pabaigą. Ir štai ką Gėbelsas dar gerokai prieš išmušant paskutiniems laikrodžio dūžiams, dar gerokai prieš tai, kai nužudė visą savo šeimą ir nusižudė pats, pasakė apie galimą pabaigą: „Jei kada nors išauštų diena, kai mes privalėsime pasitraukti, jei vieną dieną būtume priversti palikti istorijos sceną, mes užtrenksime duris taip smarkiai, kad visata sudrebės ir visa žmonija sustings nustėrus“.
Kaip rodo istorija, jis buvo teisus. Teisus buvo ir dėl keturių didžiųjų pamokų, skirtų masėms užvaldyti. Belieka tik retoriškai paklausti: kaip manote, ar tai suveiktų šiandien? Ar tai nieko neprimena? Ar mes užduodame pakankamai klausimų prieš pasirinkdami savo lyderius?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!