Nuošaliame Aukštaitijos kaime gyvenanti Danutė ir jos sūnus Remigijus (vardai pakeisti, – R.R.) šiltą spalio popietę susitiko Londono Lutono oro uoste. Kartu su mama atskrido ir Remigijaus sesė. Priekyje trijulės laukė trumpa naktis vaikštant Londono gatvėmis. Šito mamos ilgai planuoto ir laukto susitikimo žavesį ir tuo pačiu liūdesį įprasmino tai, kad visi žinojo jo trapumą.
Taip jau nutiko, kad patys artimiausi gyvenime žmonės negalėjo pabūti ilgiau. Remigijus gyvena Anglijos viduryje, mieste, kuris dydžiu prilygsta Kaunui. Lietuvos jis taip pat nematė nuo tos dienos, kai išvyko į Angliją. Grįžti į gimtinę vaikinas neplanavo nuo pat pirmos dienos emigracijoje. Priežasčių daug ir visai nemalonių, nes asmeninis jo gyvenimas nuo pat vaikystės nebuvo rožėmis klotas. Per daug skaudžių prisiminimų...
Nors šiuolaikinės priemonės leidžia vaizdu ir garsu bendrauti per atstumą, jos nepakeis gyvo rankos paspaudimo ir motiniškų bučinių bei glamonių. Galima tik įsivaizduoti, ką jautė mama, po tiek metų apkabindama savo vaiką. Virpėjo ir susitikimo laukiančio Remigijaus rankose spaudžiamos rožių puokštės. Ką pasakyti, kaip stovėti, kaip ištiesti ranką savo artimiausiam žmogui?
Bet viskas stojo į savo vietas, kai tik pasirodė svečiai iš Lietuvos. Mano telefonas vos spėjo fiksuoti jaudinančias akimirkas. Po keleto sekundžių atrodė, kad tie žmonės niekada nebuvo išsiskyrę. Tik mama visą laiką negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo savo ilgai nematyto vaiko. O Remigijui mama pasirodė nė kiek nepasikeitusi, tik va sesė jau suaugo, nes kai jis išvyko, jai buvo gal aštuoneri ar devyneri metukai...
Londonas, kaip visada, pasitiko savo didybe, naujais dangoraižiais ir užburiančiomis įvairiaspalvėmis vakaro šviesomis. Mūsų svečiams tai buvo pirmoji pažintis su šiuo niekada nemiegančiu megapoliu. O Danutei – triguba patirtis: pirmas skrydis lėktuvu, susitikimas su sūnumi ir pirma pažintis su Londonu.
Paryčiais visi sėdome į autobusą ir vėl atsidūrėme Lutono oro uoste. Su ašaromis akyse mama pamažu nutolo ir išnyko išvykimo salėje. Mudu su Remigijumi vėl likome vieni, kaip ir vakarykštę popietę. Iki kito susitikimo – galbūt vasarą, tik jau ne trumpai akimirkai, o naujuose sūnaus namuose, kuriuos jis neseniai nusipirko.
Danutė grįžo į savo kaimą, kuriame niekas net neįtarė, kad tik prieš keletą valandų kaimynė ir žmona vaikštinėjo už keleto tūkstančių kilometrų esančiame didmiestyje. Niekas nežinojo slapto Danutės plano, nes jo atskleisti ji tiesiog negalėjo. Toks jau kartais būna gyvenimas. Trumpa naktis ir pavargusios kojos sūnaus išsiilgusiai mamai liko praeityje. Lyg keistas sapnas, miražas ar įspūdingas filmas. Tokia buvo mamos auka ir pasiryžimas. Tik dabar ji galės ramiai miegoti naktimis ir laukti kito susitikimo.
