Vyriškis aiškiai buvo „pasilinksminęs“, kvapas jautėsi per gerą atstumą, be to, susinervinęs, kad nesuspėjo išlipti reikiamoje stotelėje, ne sykį išleido ne vieną keiksmažodį, todėl aš, suraukusi nosį ir „pasibaisėjusi tokiu keleiviu“, nuėjau į troleibuso priekį ieškoti laisvos vietos.
Privažiavus kitą stotelę, scenarijus pasikartojo: vyriškis per vėlai susiorientavo, pašoko, susipainiojo savo kojose ir rankinėje, vėl neišlipo. Keiksmai garsėjo... Jau buvau betraukianti iš rankinės telefoną kviesti policiją, nes buvo baisoka, nežinojau, kuo tai gali baigtis, bet susilaikiau. Kita stotelė – tas pats scenarijus.
Tik dabar prisidėjo pratęsimas: jau ne juokais supykęs keleivis susiruošė santykius aiškintis su vairuotoju ir ėjo link jo šūkaliodamas. Visai netikėtai jam iš už nugaros priėjo jaunuolis ir labai mandagiai pasakė: „Pone, matau Jūs pravažiavote savo stotelę. Dabar mudu kartu išlipkime ir aš jums padėsiu grįžti“. „Agresyvusis“ keleivis net nepatikėjo tuo, ką girdi. Aš taip pat... Jis tik tylėjo ir žiūrėjo į taip gražiai su juo besielgiantį tą jaunutį vaikinuką.
Troleibusui sustojus, vaikinas išlipo pirmas ir mandagiai paragino paskui jį lipti sutrikusį mūsų „herojų“. Mačiau, kaip jiedu kalbėjosi stotelėje, tačiau troleibusas pajudėjo ir tuo istorija baigėsi. O man ir, manau, daugeliui keleivių liko pamoka: daug ką galima padaryti gražiuoju. Vis dėlto yra Lietuvoje geranoriško, mandagaus, paslaugaus jaunimo. O šitam jaunuoliui didžiausia mano pagarba.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.