Viskas priklauso nuo perspektyvos, iš kurios į visa tai žiūri tu. Į viską gyvenime galėtume žiūrėti per tokią prizmę, kuri paliktų mus patenkintus ir būtų suderinami įvairūs požiūriai. O jeigu niūri diena ir pokštauti nesiseka, sutik bekojį pilietį prie parduotuvės IKI, prie kurio anksčiau nesi priėjęs, tačiau gali užsikrėti jo gera nuotaika. Ir tik nevertink jo per daug kritiškai, jis greičiausiai ne iš blogųjų, netgi jeigu ir galbūt „švelniai“ smirda ir neturi kelių galūnių.
Ir vėl nuo pradžių.
Atsidavęs darbui dariau remontą savo bute, iki baigdamas supratau, kad esu priklausomas nuo didesnių už savo galimybes aplinkybių: kitų apsileidimo, apatijos ir „strateginio“ išskaičiavimo savo gerovės atžvilgiu, abejingo santykio su stoties rajonu. Bet šis tekstas tik beveik ne apie tai. Jis apie tuos pačius, visus mus, ir aplinką, kurioje jausmai siejami turbūt su pasmerkimu: galbūt banditais, aferistais, stoties mergaitėmis, per daug priklausomais nuo įvairių negatyvių aspektų ar seniai nusigyvenusiais, nuolatiniais stoties svečiais, dažniausiai randančiais reikalingus daiktus geresniam miegui konteineryje.
Kas tu iš tiesų, kodėl ir kaip? Tarsi visi būtume susitikę iš skirtingų planetų ten, kur daugeliui net neįdomu. Mes nespėjame ar mums neįdomu suprasti savęs santykiu su kitu, o gal nenorime pulsuoti Vilniaus, šiuo atveju, kaip savo miesto, ritmu. O vis dėlto, galbūt tas kitas esi tu? Ar norėtum jaustis laimes ieškotoju, o tas, katras jaučiasi daugeliu -esniu, nemanytų, kad esi ar kada nors būsi sutvertas būti laimingu? Kuo mes tampame kaip asmuo, šeima, tauta ar valstybė tarp kitų? Gal tais, kurie supina tai, kas teisinga pagal žmogiškumą su asmeninėmis problemomis (į egoizmą labiausiai duriu pirštu), galiausiai išrinktuoju įtvirtindamas tik save. Nesmerk kito, nes per daug realu, kad tas kitas bet kada gali būti arba jau tampi tu, o Einšteinas buvo tikrai teisus sakydamas, jog laikas reliatyvus, tad tai tikrai nesvarbu. Nebijok suprasti kaip kitas mąsto, nes tik taip sugebėsi išvengti to savęs pasmerkimo tarp kitų, o jeigu vis vien nedrąsu, leiskis arčiau žemės ir pasidalink savo silpnybėmis su kitu. Karma turi begalę, tarp jų ir per daug neįprastų veidų.
Pabūkime keliautojais
Stotis yra pirmas dalykas, kurį pamato turistas, ir nuo to priklauso ar jo draugai, vaikai aplankys mus, nekalbant jau apie jį patį. Gerai, kai turistas myli ne miestą, o jo žmones. Jis dažniausiai pamiršta visa kita, pamiršta pavojingai, natūraliai, bet kritinės būklės atrodančius pastatų iškilimus, balkonus, apkarstytus žaliais tinkliukais tarsi būtume didesni airiai už juos pačius. Žinoma, tai suteikia kolorito, stipraus kontraversiškumo skonį ir nepažabotos gamtos jausm, tačiau primena mums visiems, kurie nesugebame, nespėjame ar galvojame tik apie savo kiemą, sukontroliuoti visų gamtos dėsnių. Žavu, kad žmonės sugeba ignoruoti negandas ir kurti sau suprantamą pasaulį tarp šipulių, bet drįstu manyti, jog pristatydami kaip griuvėsį, nesuteikiame sau daug šansų jaustis ar būti dideliu miestu.
Pakeiskim žmogaus požiūrį į save, kitą ir aplinką. Ir tik tada sugebėsime užtikrinti, vadovautis ir teisingai atspindėti miesto ateitį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.