Vienoje pažinčių svetainėje man parašė Jis – Cerberis. Iš pradžių bendravau su juo atsainiai, juk nebuvo laisvas vyras, turėjo merginą, kartu gyveno. Pusę metų susirašinėjome, kasdien atsiųsdavome vienas kitam po kelis laiškus, kalbėdavomės įvairiausiomis temomis. Man buvo įdomu išklausyti jo nuomonės bei dalintis savosiomis mintimis apie gyvenimą.

Pati save nustebino

Pačiai sau netikėtai vieną dieną pasiūliau jam susitikti. Mūsų pirmasis pasimatymas buvo keistas, Cerberis manęs nesužavėjo, buvau susidariusi sau visai kitokį jo paveikslą: tamsus, aukštas, stiprus (nuotraukos dažnai apgauna akis). Ką gi, iš už kampo išniro tamsus, gausiai plaukuotas (barzda, ūsai – dievinu tokio tipo vyrus), tačiau labai mažo ūgio ir labai laibas vyras. Kaip nustebau!

Esu mandagi mergina, todėl gerą valandėlę vaikščiojome gatvėmis ir tiesiog kalbėjomės, nors susitikti dar kartą tikrai neplanavau. Tačiau antrą kartą per mūsų su juo pažintį nutiko keistas dalykas – vėl aš pati pasiūliau Cerberiui susitikti, šį kartą – jau romantiškesnėje aplinkoje. Net neįsivaizduoju, kodėl taip elgiausi, bet tikiu, kad tai pasąmonė vedė mane reikiamu keliu.

Tiesiog jaučiau, kad su šiuo žmogumi turime dar kartą susitikti, kad manęs laukia tai, ko dar nesu patyrusi. Ką gi... Buvau teisi – po trečiojo mūsų susitikimo abu prisipažinome, jog įklimpome.

Tik mylintys tiek susirašinėja

Užvaldėme vienas kito mintis, jausmus, protą ir net sielą. Mūsų santykiai vystėsi tokiu greičiu, kad ir patys nesuvokėme, kas nutiko. Turbūt dabar paniekinamai šypsotės? Juk viskas – tik aistra.

Ne, nesate teisūs, mes nuoširdžiai pamilome vienas kitą. Tik mylėdami žmonės gali nuolat rašyti vaiberio programėlėje po kelis šimtus žinučių per dieną, iš kurių kiekviena baigdavosi vienodai: trijų širdelių ženklu. Telefoną tekdavo nuolat įkrauti.

Net tuo metu, kai Cerberis su mergina atostogavo užsienio kurorte, man nesuprantamu būdu jis ne tik nuolat rašydavo, tačiau sugebėjo ir siųsti nuotraukų su papuošalų vaizdais bei prašė išsirinkti vieną jų. Iš tiesų man iki dabar yra didžiulė mįslė, kaip jis galėjo suderinti du skirtingus gyvenimus – dvejus metus.

Viskas vyko jai už nugaros

Mūsų bendravimas buvo beveik nepertraukiamas. Darbo dienomis dažniau vogčiomis žvilgčiojome į telefono ekraną, ar yra naujų žinučių, nei kad dirbome; jis man rašydavo net savaitgalį, kai su mergina išvažiuodavo pirkti maisto produktų; vakarais dažnai sulaukdavau Cerberio skambučio tada, kai jis išvesdavo pasivaikščioti šunį (jau anekdotu virtusi situacija tarp meilužių).

Jis man rašydavo net tuo metu, kai draugė sukiojosi virtuvėje gamindama vakarienę. Tiesiog sėdėdavo jai už nugaros, o man rašydavo, kaip svajoja dabar pasimylėti ant jų virtuvės stalo...

Jaučiausi visiškai užliūliuota šio svetimo vyro dėmesio (kurio užtekdavo net nematant jo) ir nuolat laukdavau to vieno vakaro per savaitę, kai savo mylimą veiklą jis mielai iškeisdavo į laiką su manimi.

Nepaisant nieko – vestuvės

Vieno mūsų jaukaus pasimatymo metu jis tyliai pasakė, kad tuokiasi. Jie su drauge jau keletą metų gyveno kartu, vestuvės buvo suplanuotos iš anksto, tiesiog aš... to nežinojau. Tai buvo pirmasis kartas, kai pasakiškus jausmus užtemdė nerimas ir atrodė – sprogsiu iš skausmo.

Mintis, kad jis tuoksis su kita moterimi, vedė mane iš proto. Turbūt protinga tokioje situacijoje paklausti savęs, kodėl veda ją, o ne mane. Klausiau to ir verkiau... Verkė ir jis. Tyliai, tyliai. Vos vos girdima buvo dejonė iš jo lūpų, jog mane sutiko per vėlai. Bijojo ką nors keisti, nenorėjo skaudinti artimųjų.

Tiesa, aš turėjau puikią progą sugriauti jų abiejų santykius: prieš pat vestuves man parašė jo būsima žmona. Perskaitė keletą laiškų jo elektroniniame pašte ir nusprendė manęs pasiteirauti, kas mus sieja bei guodėsi man, kad greitai vyks jų suplanuota šventė.

Pagalvojusi atsakiau, jog laiškai buvo siųsti per klaidą ir kad niekas nesieja manęs bei jos vyro. Iš nevilties kumščiais daužomos sienos jo nesustabdė – atšoko vestuves.

Medaus mėnuo su meiluže

Ar žinote, koks buvo jo medaus mėnuo? Dvi savaitės – su manimi. Tuo metu abu ieškojome darbų, todėl turėjome puikią progą praleisti daugiau laiko kartu. Retu atveju Cerberis likdavo ir nakvoti. Kartą, kai jo jau tuometinė žmona išvyko į komandiruotę, jis pasiūlė apsilankyti jų namuose.

Turiu pasakyti, nebuvo malonu... Neturėjau pasiėmusi tinkamų nakčiai drabužių, todėl jis mielai pasiūlė savosios chalatą. Nustebau dėl tokio jo elgesio, tačiau susisiaučiau tą jos drabužį. Šeimos guolyje gulėjome trise: mes ir jų šuo.

Jei būčiau šeimos vyras ir turėčiau meilužę, nekviesčiau jos į bendrus su žmona namus, nesiūlyčiau jai vilktis jos chalato. Bet – tęsiu mūsų istoriją...

Tas nedidelio ūgio, storuliukas mielas keturkojis užima svarbų vaidmenį mūsų bendravime, nes tik jo dėka mes su Cerberiu galėdavome meiliai pasikalbėti vakarais, išgirsti vienas kito balsą.

Po magiško savaitgalio – ašaros

Metinių proga mes išvykome visam savaitgaliui prie jūros, į Šventąją. Turbūt nereikia sakyti, kad tobulesnio laiko pajūryje nesu turėjusi. Žmonai pasakė, jog su kolegomis išvyksta į kaimo turizmo sodybą, mes net ieškojome namelio, kuris būtų bent kiek panašus į kaimo sodybą – siuntė žmonai nuotrauką.

Beje, mes visą laiką vaikščiojome Šventojoje nesislėpdami, nebijodami sutikti pažįstamų veidų (o Vilniuje net į kino teatrą ėjome). Nesileisiu į smulkmenas, tačiau ta pasakiška mūsų išvyka viską sujaukė.

Atsirado noras visada būti kartu, šalia, nesiskirti nė sekundei. Grįžusi verkiau... Labai. Tai buvo antras kartas, kai verkiau dėl mūsų su Cerberiu santykių. Ir – pradėjau piktai elgtis, atšalau. Lygiai metus išgyvenome tikrą euforiją, per tuos metus jis spėjo ir susituokti, ir nusivilti santuoka. Niekada jo neprašiau, kad skirtųsi, nors to norėjau.

Pati stabdė skyrybas

Kai man pasakodavo, kad nėra laimingas su žmona, pykstasi dėl įvairių dalykų, aš visada jį guosdavau, jog viskas bus gerai, susitaikys. Taip ir būdavo. Cerberis ne kartą minėjo, kad labai pavargo nuo dvigubo gyvenimo, kad nori skirtis su savo moterimi ir vis dažniau susimąsto, o kaip gi gyventume mes...

Aš jį nuramindavau, ir tada jis vėl grįždavo į šeimos guolį. Toliau stengėsi kurti su ja stebuklą (vaikelį), kurio niekaip negalėjo susilaukti. Tikriausiai niekada nesupratau, kaip galima verkti, skųstis nesėkmingu šeiminiu gyvenimu, o grįžus namo – stengtis padaryti viską, kad žmona pastotų. To sužinojimas buvo trečias kartas, kai jaučiausi sugniuždyta. Iš tikrųjų palaužta. Tai buvo tas lūžis, kuris naikino bendravimo džiaugsmą, pradangino į užmarštį iki šiol buvusią euforiją.

Per pirmuosius metus su juo patyrėme daug magiškų akimirkų, antrieji įnešė liūdesio, nevilties, įtampos. Vis dažniau susitikę mes svarstydavome, kas būtų, jei viskas būtų kitaip... Kaip gyventi toliau? Tas desperatiškas liūdesys vedė į pykčius. Aiškiai pradėjome jausti, kad skaudiname vienas kitą. Jautriai reaguodavome į bet kokią smulkmeną.

Ne vieną kartą jis rašė: skiriasi. Vietoje to, kad šokinėčiau iš džiaugsmo, aš tiesiog jį nuramindavau. Žinojau, kaip myli ir gerbia savo tėvus. O gal... gal tiesiog bijojau pripažinti, kad aš pati bijau jo skyrybų. Visada tikėjau, kad jei vyras palieką žmoną dėl meilužės, tai tas pats laukia ir tos meilužės, – vos tik ji užims žmonos vietą. Aš tiesiog laukiau, kada ir ką jis nuspręs. Pats.

Skyrėsi, taikėsi, skyrėsi

Ėjo antrųjų mūsų pažinties metų pabaiga. Buvo Velykos. Keletą dienų nesulaukiau iš Cerberio jokių žinių, buvo neramu. Vėliau pranešė, jog atsitiko nelaimė – lūžo koja. Prasidėjo ilgas sveikimo procesas, baigėsi mūsų pasimatymai – tai dar labiau audrino mūsų ir taip jau jautrų bendravimą.

Cerberis kvietė mane į svečius, norėjo, jog aplankyčiau jį namuose, kol žmona dirba, tačiau... Man jau buvo per daug visko, nenorėjau veltis į tokį nuotykį ir galvoti, ar negrįš ji, kol aš esu svečiuose. Juokais klausdavau, ar nebijo jis taip rizikuoti, tačiau atsakymas visada būdavo vienodas: ne, nebijo.

Sunkus buvo tas ilgokas laukimas, tačiau kai jau galėjo su ramentais vaikščioti ir net vairuoti, susitikome mūsų jaukioje slaptoje vietelėje. Tvyrojo didžiulė įtampa... Per daug buvo pokalbių apie ateitį, liūdesio bei netikrumo. Išsiskyrėme. Taikėmės. Vėl skyrėmės... Iki šiol susimąstau, ką būtų pakeitęs mano ryžtingumas? Mano atvirai išsakomas noras būti drauge, ne guodimas jo, o prašymas skirtis? Kas žino... Viskas vyksta taip, kaip turi vykti.

Meilė nuostabi – net laikina

Koks šios uždraustos meilės moralas? Mylėkite. Bet kokiomis aplinkybėmis. Nieko nėra nuostabiau už meilę. Net jei ji laikina ar neįmanoma. Man jau 41-eri, esu ne kartą mylėjusi, tačiau tai, ką jaučiau, jaučiu ir jausiu Cerberiui – yra tai, ko žmogus ieško visą gyvenimą, tačiau dažnai taip ir nesuranda.

Tik pažinusi šį vyrą supratau, kas yra Tikra, Besąlygiška, Sielų Meilė. Tie dveji metai, nors ir praleisti lyg supantis karuselėse, kupini įvairiausių emocijų (nuo euforijos iki gilaus skausmo), buvo patys geriausi mano gyvenime. Ačiū tau, Cerberi!

Beje. Su savo žmona jis susipažino toje pačioje pažinčių svetainėje, kurioje ir mes suradome vienas kitą. Kaip manote, ar žmonės keičiasi? Tebematau jį ten iki šiol. Ką mano Cerberio žmona apie tai, ar žmonės pasikeičia – žino tik ji…

Šis pasakojimas dalyvauja konkurse "Mano uždrausta meilė". Savo pasakojimą siųsti galite adresu pilieciai@delfi.lt, konkurso sąlygas rasite paspaudę štai čia.