Klasės susitikime viena mano klasiokė, gimusi ir augusi tame pačiame kaime kaip ir aš, porino: „Žinai, mano duktė yra europietė, ji gyvena su musulmonu Anglijoje, ale ir vaikas gimė tamsus į tėvą, nenori krikštyti, vardo neina net ištarti, labai sudėtingas...“. Kita klasiokė iš to pačio kaimo tame pačiame klasės susitikime sako: „Žinai, mano vaikai – tai vilniečiai, bet keikia, kad miestas yra taip užterštas smogo, kad net pykina, žmonių kaip skruzdėlių, narkotikai – kiekviename bare, pilna valkatų, nakvynės namų...“ Aš nenoriu būti nei europiečiu, nei vilniečiu. Aš noriu būti kaimiečiu.
Daug metų gyvenau mieste, buvau pareigūnas, tačiau kiekvieną savaitgalį kaip išprotėjęs su šeima bėgdavau į kaimą, į tėviškę. Mieste žmonės dirba, poilsiauja, tačiau jie visiškai atitrūksta nuo gamtos, vaikai, kilę iš kaimo, nenori padėti tėvams dirbti ūkio darbus, nevertinama produkcija, kuri yra natūraliai užauginta sunkiu kaimiečio darbu.
Miestiečiai jau priprato valgyti nesveiką maistą. Šis visas nesveiko maisto rijimo laikotarpis praeis, tik ar liks kaime žmonių, kurie dar sugebės užauginti daržoves, iškepti naminę duoną, pamelžti karvę, padaryti sūrį ir sumušti sviestą, iškepti raguolį? Šiuo metu gyvendamas kaime aš gražinu savo tėviškę, suremontavau visus senus statinius, pastačiau naujų, pasodinau sodą, kuriame stovi mano prižiūrimi bičių aviliai. Yra avių banda, mėsą realizuoju ėrienos gurmanams, vilną karšiu, verpiu, žmona siuva antklodes, mezga. Iš avikailių siuvame kailinius.
Yra karvė, pienas, grietinė, sviestas ir sūriai – šių produktų negalima lyginti su tais, kurie patiekti parduotuvėse. Iš savo kiaulių mėsos pagaminame kumpius, lašinius, kurie yra išrūkyti alksnio malkomis, o kvapas... Skanumėlis, ir dar su namine duona, – išprotėjimas.
Vasarą savo darže užauginti agurkai, pomidorai – tai ne tie iš parduotuvių, kuriuos metant į sieną, atšoka kaip kamuoliai. Tai braškės ir kitos uogos, kvapnios, iš lysvės, sunokusios, spindinčios saulėje. Kaime yra visko, ką sukūrė natūrali gamta.
Lietuvos kaimas dar neužterštas, išskyrus, mano manymu, kai kuriuos didelius ūkius (…).
Europiečiai, vilniečiai ir kiti miestiečiai, atsigręžkite į kaimą, prilaikykite savo vaikus – kas iš to, kad jie, prisivalgę chemijos prisotinto maisto, taps nepagydomais ligoniais, nors ir turės pinigų.
Susiraskite kaime šeimos ūkius, atvažiuokite visa šeima padėti, vietoj to, kad drybsotumėte ant sofos, bus naudinga, sveikai ir skaniai maitinsitės, maloniai praleisite laiką, žinosite, ką valgote ir vaikai sužinos, kad pienas yra ne iš parduotuvės, o iš karvės. Kiekvienas miestietis turėtų panorėti bendradarbiauti su šeima iš kaimo, pažinti kaimą iš vidaus ir ieškoti tokių šeimos ūkių, įvairių pagalbos vienas kitam formų ir naudos.
Aš siūlau naują miesto ir kaimo bendravimo formą. Miestiečiai, turėdami laiko, vykite į kaimą, padėkite kaimiečiams, nes jų jau mažai liko, jums bus atlyginta sveikais močiutės produktais iš kaimo. Padėkite šienauti, jums bus duota pieno, sviesto, sūrių. Padėkite sugauti ir kirpti avis, jums bus ėrienos, vilnos ir kailių. Padėkite skinti obuolius, bus obuolių, padėsite bites prižiūrėti – bus medaus.
Taigi, nesėdėk, miestieti, ant sofkutės ir nekrapštyk nosies, nebūk Vingių Jonas, būk aktyvus ir jausi malonumą ir norėsi gyventi būti sveikas ir laimingas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Tekstas dalyvauja konkurse „Gyvenimas Lietuvos provincijoje: iš arti mačiau, kas ten darosi“.