Nemoku nupasakoti to jausmo, kurį teko išgyventi, kai mintys sukosi galvoje apie kelias savaites, kurias leisiu automobilyje pasislėpęs miške. Ten bet kur nesustosi. O ypač greitai turėtum nemalonumų, jei policija užtiktų, kad miegi mašinoje. Neva kaip suprasti, ko čia važiavai, jei neturi, kur gyventi? Žodžiu, sukeltum pagrįstą įtarimą.
Nesu iš tų, kurie sėdi ir laukia, kol kas nors ką nors atneš ant lėkštutės. Ypač kai kišenėje švilpauja vėjai. O dar nurimti neleido mintis, kad Lietuvoje palikta mano mylima šeima. Žmona ir du vaikai. Be pinigų, kaip suprantat...
Nusprendžiau pabandyti eiti per namus ir prašytis darbo. Iki šiol netikiu, kad man pasisekė netyčia, nes jau pirmosios atidarytos durys atnešė sėkmę. Atidariusi duris moteris išklausė mano litaniją ir pasakė, jog nelabai turi darbo. Atsiprašiau, kad sutrukdžiau ir jau sukausi eiti šalin, kai moteris pasakė: „Palauk. Tuoj paskambinsiu savo vyrui.“ Kaip supratote, darbą gavau. Deja, labai nedidelį.
Tiems žmonėms manęs pagailo ir jie nusprendė man duoti tiek darbo, kad galėčiau užsidirbti kelionei atgal į Lietuvą. Toks buvo mano prašymas, kai aš beldžiausi į duris. Norėjau tik užsidirbti tiek, kad galėčiau grįžti atgal pas šeimą ir pamiršti šitą svetimą šalį, kurioje tikėjausi rasti laimę.
Norvegų šeima buvo tiesiog nuostabi. Nesu Lietuvoje sutikęs tokių malonių ir užjaučiančių žmonių. Juk aš svetimas žmogus, o jie man suteikė ir gyvenamąjį plotą, ir maitino, ir dar leido užsidirbti. Tiesa, užmokestis nebuvo labai didelis lyginant su šiandien gaunamomis pajamomis Norvegijoje. Bet vis tiek jis buvo 12 kartų didesnis, nei galėjau gauti Lietuvoje.
Grįžęs namo, visus metus susirašinėjau žinutėmis su šiais žmonėmis ir po metų gavau pasiūlymą, kad jie man duos užsidirbti tokią sumą, kurios užtektų kelionei pirmyn ir atgal, bei dar truputį liktų. Darbo nebuvo daug – per dieną po kelias valandas, tas norvegas kasdien turėjo man paruošti vis kokį darbą.
Šie žmonės buvo labai bendraujantys, labai mėgo šnekėti iki vidurnakčio. Kas dieną padirbėjęs po kelias valandas, turėjau daug laisvo laiko, kurį galėjau skirti tiesiog pokalbiams prie stalo. Be to, laisvu laiku, klausydamas jų patarimų, važinėjau po tam tikras jų rekomenduotas vietas ir beldžiausi į duris, prašydamas darbo. Maždaug po mėnesio man pavyko!
Įsitvirtinau. Atlyginimas buvo puikus, sąlygos – fantastiškos. Šį rudenį buvo devyni metai, kaip kiekvieną pavasarį važiuoju į Norvegiją. Dirbu statybose. Turiu visus įrankius, kurių tik gali prireikti pastatyti namą. Norvegijoje uždirbu tiek, kad kas mėnesį važinėju į Lietuvą pas šeimą, kur praleidžiu po kelias savaites. Tada vėl atgal. Vėl mėnesį dirbu, vėl pas šeimą. Vasarą atsivežu ir žmoną su vaikais. Tada nemažai sutaupau, nes 3 mėnesius nereikia važinėti į Lietuvą. Žiemą praleidžiame gimtinėje.
Paskutiniai 5 metus darbo turiu tiek, kad galėdavau pasiimti du svetimus žmones ir juos aprūpinti darbu. Prisipažinsiu, Norvegijoje niekada nedirbau legaliai. Visas atlyginimas – „juodas“. Kai priėmiau du žmones dirbti, pinigų uždirbu tiek, kad pradžioje pats tuo netikėjau. Paskaičiuokite: mano suderėtas atlyginimas yra 130 Norvegijos kronų per valandą 1 žmogui. Šie du įdarbinti žmonės iš manęs gaudavo 70 Norvegijos kronų per valandą. Sakysite, aš „skrudžas“? Nepasakyčiau, nes jiems niekada nereikėjo sukti smegenų dėl bilietų ir jų kainų, jiems niekada nebuvo aktualu, kiek kainuoja būsto nuoma ir kuras, jiems nereikėjo turėti jokio įrankio. Viskuo aprūpinau! Pirmus metus pirkau ir maistą. Vėliau, pakeičiau taisykles ir maistą turėjo pirktis iš savo pinigų, nes atsibodo klausyti priekaištų, kad perku netokią duoną ir panašiai.
Norvegijoje maisto kainos yra panašios į Lietuvos. Visiškas absurdiškas melas yra tų, kurie sako, kad maistas Norvegijoje kainuoja daug. Manyčiau, čia yra kaltos matematinės žinios. Lygiai tas pats, kaip dabar įsivedėm eurą ir žmonės rėkia, kad gauna trigubai mažiau pinigų. Čia tik matematikos žinių stoka. Kad būtų visiems aiškiau, aš parašysiu Norvegijos maisto ir kitų produktų kainas norvegiškomis kronomis ir išversiu į litus. Patys suprasite, kad klydote, sakydami, kad tenai maistas brangus.
Taigi, makaronų pakelis 400 gr kainuoja 3 kr (apie 1,2 Lt, 0,35 Eur ), labai aukštos rūšies žuvies piršteliai kainuoja 40 kr/kg (apie 16 Lt, 4,63 Eur) Labai populiarūs kotletai, kuriuos tereikia pasišildyti kainuoja nuo 25 kr/kg (apie 10 Lt, 2,90 Eur). Pačios populiariausios Norvegijoje grilio dešrelės vasarą kainuoja 25 kr/kg (apie 10 Lt, 2,90 Eur) kg. Prisiekiu, kad tokio skonio ir kokybės dešrelių Lietuvoje nė su žiburiu nerasi. Aiškiai surašyta sudėtis: neįeina odos, kremzlės ir kiti lietuvių kasdieniai maisto pakaitalai, iš kurių gaminamos dešrelės.
Bananai kainuoja apie 8 kr/kg (apie 3,2 Lt, 0,93 Eur). Beje, yra ir brangesnių, čia aš parašiau pigiausius. Rūkyti gaminiai prasideda nuo 80 iki 500 kronų už kilogramą, kas pavertus litais reiškia 32-200 Lt/kg, eurais – 9,27-57,92 Eur/kg. Pažiūrėkite atidžiau pas mus dešros kilogramo kainas ir suprasite, jog kainos vienodos. Beje, Norvegijoje nėra tokio cirko, kaip I, II, III ar aukščiausia rūšis. Norvegai tiesiog išsišaipo, kai paklausiu, kodėl nėra taip, kaip Lietuvoje. Pas juos viskas yra aukščiausios rūšies. Pasikartosiu, kremzlių ir odų, ten žmonės nevalgo. Gal todėl norvegai vos sulaikė šleikštulį, kai kartą plaukėm Lietuvos link ir jie pamatė laive parduodamas rūkytas kiaulės ausis, kurios siūlomos kaip užkandis prie alaus? Ten tokie produktai keliauja į gyvūnų maisto gamybą.
Šviežių bulvių kilogramo kaina prasideda nuo 5 kr/kg (apie 2 Lt, 0,58 Eur). Tiesa, yra ir labai brangių bulvių, kurių kaina gali siekti ir 30 kr/kg (apie 12 Lt, 3,48 Eur). Bet ar matėte, kiek kainuoja visokie ekologiški ar kiti neva stebuklingų savybių turintys produktai Lietuvoje? Kartą mačiau bulves, kurių kaina siekė 5 Lt (apie 1,45 Eur) už 200 gramų. Bet apie tai neverta diskutuoti, nes tie, kas perka tokias bulves, kainomis tikrai nesidomi.
Daržovių kainos vėlgi labai nedidelės. Kai kurios kainuoja netgi dvigubai pigiau nei pas mus. Pavyzdžiui, pomidorai ar agurkai. Bet reikia pataikyti, nes ne visada būna. Ir čia kalbu ne apie nupigintus produktus. Pati populiariausia pica Norvegijoje – „Grandiosa“. Kiekvieną vasarą ši pica kainuoja vos 25 kr/vnt (apie 10 Lt, 2,90 Eur). Nepamenu tiksliai jos svorio, bet jei neklystu – apie 750-800 gr. Du suaugę vyrai rimtai pasisotina. O skonio aprašyti net nemoku.
Kartais susimąstydavau: juk Norvegijoje kasininkė gauna apie 10-15 tūkstančių litų (apie 2,9-3,4 tūkst. Eur) per mėnesį. Ar žinote kiek pas jus gauna? Ogi apie 800-1100 Lt /mėn (apie 231-218,5 Eur). Kaip norvegai sugeba produktus parduoti taip pigiai? Juk vien išlaikyti darbuotojus kainuoja atomines sumas! Ten, pasirodo, vyrauja politika, kuri leidžia maisto kainas kelti iki tam tikros ribos. Ar pagalvojate, kas būtų, jei pas mus būtų tokia riba? Manau, mažai žmonių skųstųsi gyvenimu. Deja, pas mus niekam neįdomu, kai senutė gauna 700 litų ( apie 202,73 Eur) per mėnesį, o mokesčiams turi turėti 800 litų (apie 231,70 Eur). Ir dar ne gėda tyčiotis, kai tie senukai yra spaudžiami psichologiškai: neva parduok būstą, kurį kruvinu prakaitu užarei ir kelkis į bendrabutį. Kas suteikė teisę žmogui vadovauti, ką jis turi daryti su savo būstu, kuriame kiekvienas kampas yra prisiminimai, visas gyvenimas? Ir taip yra dėl to, kad pas mus leidžiama kažkam lobti kitų sąskaita. Kitaip sakant, nėra tos ribos, kuri aiškiai pasakytų, kad tokie ir tokie produktai negali kainuoti daugiau nei X kaina. Taigi, niekam čia nerūpi paprastas žmogus.
Mes dar esame laukiniai, kurie vadovaujasi principu: kuris turi ilgesnę ietį, tas laimi. Beje, ar žinote, kas dar Norvegijoje daro įtaką kainoms? Parduotuvių darbo laikas. Jos dirba daug trumpiau, o sekmadieniais gali dirbti tik mažos parduotuvėlės. Keista, bet niekada nemačiau tokių eilių kaip pas mus. Žmonės moka apsipirkti vienu metu, jiems nereikia kas dieną lakstyti, kad rastų akciją ir nusipirktų batoną pusiau dykai.
Kuo ilgiau dirba parduotuvė, tuo daugiau reikia darbuotojams mokėti, tuo daugiau pinigų elektrai, nes apšvietimas juk galingas. Bet net ir šiuos dalykus įgyvendinus, pas mus kainos nekristų. Juk greitai išminčiai randa paaiškinimą, kodėl visur pinga, o pas mus brangsta. Ir tik nereikia „lialia“, kad neva Norvegijoje gyvenimas geras, nes jie turi naftą. Švedai jos neturi, bet kažkodėl gyvena geriau. Tenai mat žmogus turi teises, o pas mus net žmogaus žmogumi negalima vadinti. Egzistuojantis, ne daugiau...
Einu link pabaigos ir noriu pasakyti pagrindinę mintį, kuri ir paskatino parašyti šį straipsnį. Nors Norvegijoje uždirbau apie 20 tūkstančių litų „į rankas“ (viską atmetus) (apie 5,8 tūkst. Eur), mane visada traukė Lietuva. Verslo nedariau ir nedarysiu. Nesu tam sutvertas. O ypač Lietuvoje. Čia verslo (rimto) nepadarysi be sukčiavimo, be kitų išnaudojimo. O aš to nemoku. Tikiuosi ir neišmoksiu. Grįžęs į Lietuvą visada mokėjau mokesčius, nors reikėjo eiti Kryžiaus kelius, kol išsiaiškinau, kaip mokėti mokesčius nuo nelegaliai uždirbtų pinigų. Vienu metu maniau, kad jau pasiduosiu. Bet patriotiškumas nugalėjo. Radau būdą, kaip sumokėti mokesčius ir būti ramiam (...).
Taigi, jei supratote, aš nusprendžiau nebevažiuoti į Norvegiją ir ieškoti darbo čia. Kadangi mano visi kontaktai ir rekomendacijos yra Norvegijoje, Lietuvoje neturiu pažinčių. Nepasidaviau... Atkakliai ieškojau darbo ir dar vis neprarandu vilties (juokauju). Išsiunčiau apie 200 elektroninių laiškų su užklausomis dėl darbo statybose. Turiu susikūręs „Facebook“ profilį, kuriame yra apie 1000 nuotraukų, kuriose matosi mano atlikti darbai. Vienintelis mano reikalavimas buvo toks – 2500 litų „į rankas“ (apie 724 Eur). Atsirado! Deja, pasiūlymas tik toks: 1000 Lt „ant popieriaus“ (apie 289,6 Eur), likusieji – po stalu. Netinka! Nusileidau ir iki to, kad pradžioje dirbsiu už 2000 litų „į rankas“. Vis tiek tokio atlyginimo niekas man negalėjo pasiūlyti. Visi kaip susitarę: 1000 Lt „ant popieriaus“, kiti – po stalu. Taip, kad nereikia pasakų, kurias sekate publikuodami straipsnius su žinomais statybų firmų vadovais, jog jiems kritiškai reikia darbininkų, jog jie pasiryžę mokėti netgi 5000 litų „į rankas“ (apie 1448 Eur). To Lietuvoje nėra! Pavasarį vėl išvažiuosiu į Norvegiją, tik šį kartą mano tikslas kitas: tvarkysiu dokumentus ir išsivešiu savo šeimą ten, kur net atėjūnas yra gerbiamas ir vertinamas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kalėdinis stalas – jau nukraustytas, o danguje seniausiai nebelikę fejerverkų pėdsakų – visi spėjo sugrįžti į įprastą ritmą, prie darbų. Skirtumas tik tas, kad vieniems pakako užverti namų duris ar sėsti į automobilį, o kitiems – lipti į lėktuvą, ir po švenčių vėl skristi namo. Svetur.
Esate tie, kuriems taip pat teko palikti artimus žmones, susikrauti lagaminą ir vėl keliauti į kitą šalį ar net žemyną? Norite pasidalinti savo istorija ir duoti atkirtį visiems, kurie išvykusius vadina išdavikais? Galite papasakoti, koks iš tiesų yra tas gyvenimas svetur, ir patarti dvejojantiems, ar verta bent trumpam išvažiuoti?
Prašome Jūsų – pasidalinkite patirtimi, patarimais ir požiūriu.
Jūsų minčių laukiame iki sausio 19 d. el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Istorija“.
Konkurse galite dalyvauti trimis būdais – siųsdami laiškus el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Istorija“, ar naudodamiesi nuorodomis žemiau. Nepamirškite nurodyti el.pašto adreso!
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti čia:
Taisyklės:
1. Konkursas vyksta nuo nuo sausio 13 d. iki sausio 26 d.
2. Dalyvauti žaidime gali visi. UAB „Delfi“ darbuotojai žaidime dalyvauti negali;
3. Nugalėtojas/-a renkamas/-a 2015 m. sausio 27 d. burtų keliu iš visų dalyvavusių žaidime. Nugalėtojas skelbiamas konkursiniame tekste ir jam/jai pranešama asmeniškai žaidime nurodytu el. paštu.
4. Konkurso prizas – M. Anušauskaitės ir G. Jord knyga „10 litų“.
5. Konkurso dalyvis sutinka su šiomis Taisyklėmis ir pareiškia, kad jis/ji pateikia savo duomenis delfi.lt savo noru ir sutinka, kad jo/jos pateikti duomenys, būtų saugomi delfi.lt duomenų bazėje 3 savaites. Konkurso dalyvis pateikia savo duomenis delfi.lt tam, kad tretieji asmenys (šiuo konkrečiu atveju konkurso prizo steigėjas) galėtų prie šių duomenų prieiti, juos peržiūrėti ir kopijuoti, norėdamas susisiekti su konkurso dalyviais.