Pamenu, laukdamasi Jonuko, sekiau visą informaciją apie vaisiaus vystymosi raidą, kone kasdien godžiai skaičiau, kas turi įvykti vieną ar kitą nėštumo savaitę. Džiaugiausi, kad štai jau jis girdi mamos širdies plakimą, tėčio balsą, muziką...
Mažylis gimė gražus ir iš pažiūros sveikutėlis, atnešdamas begalę džiaugsmo ir jaukių emocijų visai šeimai – juk toks lauktas, toks svajotas. Nuo pirmųjų dienų stengėmės jį apsupti spalvų, garsų ir naujų potyrių pasauliu.
Kuomet Jonukas buvo aštuonių mėnesių, su nerimu pastebėjome, kad vaikas lyg ir negirdi. Deja, nuogąstavimą patvirtino ir gydytoja otorinolaringologė Jekaterina Byčkova. Mūsų sūnelis buvo visiškai kurčias.
Dar ir šiandien sunku prisiminti, koks skaudus smūgis buvo toji žinia, kaip sunku buvo tuo patikėti ir priimti. Galų gale – susitaikyti, neieškoti kaltų, o žvelgti į ateitį. Taigi sudėliojus mintis ir jausmus, aprimus širdies skausmui, susiėmėme – mes buvome atsakingi už savo vaiką, jo ateitį. Jeigu jau Jonukas atėjo į mūsų šeimą – privalėjome padaryti viską, kas priklausė nuo mūsų, kad mažylis turėtų galimybę augti pilnavertis kartu su bendraamžiais.
Kochlearinė implantacija buvo vienintelė išeitis, kad Jonukas pagaliau išgirstų mamos balsą ir visus mūsų pasaulį supančius garsus. Lietuvoje kochleariniai aparatai implantuojami ne jaunesniems kaip vienerių metų mažyliams, tad mums teko palaukti.
Keturi mėnesiai laukimo mums prailgo kaip ketveri metai. Per tą laiką, rodos, net pati pradėjau girdėti kitaip: iki šiol nekreipusi dėmesio į kasdienius garsus – paukščių čiulbėjimą, medžių ošimą, muziką, artimųjų balsus ir juoką, dabar gaudžiau juos, turėdama didžiausią troškimą – kad Aukščiausiasis suteiktų galimybę mano vaikui visa tai patirti.
Tiesa, prieš operaciją, pirmiausia, laukė namų darbai – išsirinkti implantų gamintoją, psichologiškai nusiteikti operacijai ir pooperaciniam laikotarpiui. Jau anksčiau buvome nutarę, kad padarysime viską – kiek tai bekainuotų pastangų ir lėšų – kad sūnus girdėtų abejomis ausimis. Tad mus konsultavęs prof. Eugenijus Lesinskas pasiūlė dar naujieną Lietuvoje – vienos operacijos metu implantuoti abi ausis. Pasitikėjome profesoriumi, tad pasiūlymą priėmėme, juolab kad po pusės metų nenorėjome pasmerkti savo mažylio dar vienai narkozei.
2013 metų liepos 3-oji – antrasis Jonuko gimtadienis! Tą dieną Lietuvoje buvo atlikta pirmoji abipusė kochlearinė implantacija. Jos ėmėsi tikras savo srities profesionalas ir puikus žmogus prof. E. Lesinskas su savo komanda. Už jų darbą būsime jiems visada dėkingi. Ačiū Dievui, kad medicina taip sparčiai žengia į priekį ir kad Lietuvoje yra tokių gerų specialistų.
Nereikia nė sakyti, kokias įtemptas emocijas tądien teko išgyventi mums tėvams, laukiantiems už operacinės durų. Po dvi valandas trukusios operacijos, pagaliau pajutome palengvėjimą – ne tik dėl procedūros sėkmės, bet ir dėl begalinio tikėjimo, kad nuo šiol viskas bus kitaip.
Nepamirštamas jausmas, lydimas laimės ašarų, užplūdo ir tuomet, kai Jonukas pagaliau išgirdo pirmuosius garsus. Juk jam bet koks garsas buvo tokia naujiena! Džiugino bet kokia jo reakcija: kai atsisuka, jį pakvietus, ar kai krūpteli nuo garsaus šuns lojimo...
Šiandien, praėjus metams po implantacijos, nepaliaujame dėkoti gydytojams bei pedagogams už neįtikėtinai gerą rezultatą – Jonukas girdi kuo puikiausiai! Jis mokosi kalbėti, o tam reikia daug laiko ir kantrybės. Likimas mums ir čia buvo maloningas – mums daug padeda auksinė surdopedagogė Aleksandra Luckevič.
Sūnelio žodynas kasdien vis gausėja, jis puikiai skiria visus garsus, nustato jų šaltinį. Aišku, kai kuriuos žodžius gali iššifruoti tik mama, bet mes jau susišnekame, o kiekvieną kartą išgirdusi iš Jonuko lūpų žodį „mama“, vos susilaikau neapsiašarojusi.
Kodėl visa tai pasakoju? Todėl, kad mažyliai, ateidami į šį pasaulį, kuria stebuklus, įkvepia mus dideliems darbams ir kovai mūsų ateities vardan. O toji ateitis juk ir yra mūsų vaikai. Jonuko negalia mane pastūmėjo svarbiam žingsniui.
Dar prieš metus Lietuvoje buvo kompensuojamas tik vienas implantas, antrąjį reikėdavo įsigyti iš savo lėšų (kaip žinia, vienas kochlearinis aparatas šiandien kainuoja kaip geras butas didesniame Lietuvos mieste – beveik 90 tūkstančių litų).
Tikėdama, kad mūsų valstybė pajėgi kompensuoti ir antrą implantą, kreipiausi į du LR Seimo narius, kurie ėmėsi šio reikalo. Tad šiandien galiu tik pasidžiaugti pasiektu rezultatu – Lietuvoje kompensuojami abu kochleariniai implantai.
Tikiu, kad tai – didelė šventė ir dovana šeimoms, susidūrusioms ar dar susidursiančioms su atžalų klausos negalia. Tegul jų vaikučių pasaulis prisipildo gražiausių garsų, tegul jie išgirsta, kaip jų tėvai sako - „Aš tave myliu ir dėl tavęs padarysiu viską...“
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!