Kartą tai buvo vaikinukas, sutikęs perkraustyti mane iš vieno buto į kitą – krikšto mama garantavo, kad paslaugesnio ir stipresnio vaikino nė su žiburiu nesurasčiau. Be to, jam nereikės mokėti, ir jis dar atsiveš į pagalbą savo draugą, kad man nereikėtų tąsytis su foteliais ir šūsnimis knygų. Ką gi, sutikau. Ir sutartą valandą į mano kiemą įdardėjo senas, parūdijęs mikroautobusas išimtomis sėdynėmis.
Na, nešiojo jie tuos mano daiktus. Tikrai nuoširdžiai nešiojo. Iš pradžių laiptais žemyn, tada, kitame miesto gale, laiptais aukštyn. Nė vienas neatrodė toks jau stiprus, kaip buvo nupasakota, tačiau paslaugumo tikrai nestigo. Tik ilgai nesupratau kuris iš jų yra tas TAS, nes abu vienodai maloniai bendravo, šypsojosi, o seną surūdijusį laužą vairavo pakaitomis. Tikrasis pretendentas paaiškėjo tik tada, kai, daiktams pervažiavus į naująją vietą, vienas iš paslaugiųjų riterių sėdo už vairo ir išvairavo iš sausakimšo kiemo, o antrasis nedrąsiai išsitraukė iš kuprinaitės putojančio vyno butelį ir pareiškė:
– Na o dabar reikėtų „aplaistyti“ tavo naujuosius namus.
Nieko neketinau „laistyti“. Tuo labiau, su kažkokiu nepažįstamu vaikinu riebaluotais plaukais (beje, o tas išvažiavusysis man išties labai patiko, su juo tai tikrai būčiau to vyno išgėrusi). Ir nors atrodė, kad į pagalbą suskubusiam vyrukui nemandagu parodyti duris, padariau būtent taip. Ir dar pareiškiau, kad eitų savo keliais kuo skubiau, nes aš laukiu savo vaikino.
Paslaugusis nebuvo labai patenkintas. Pagalvojau, kad užmokesčio jis vis dėlto tikėjosi. Tačiau be atsikalbinėjimų išsinešdino lauk ir aš pro pravirą langą išgirdau, kaip jis kvietėsi atgal savo draugą: „Grįžk manęs paimti. Ta karvė net negėrė šampano... Be reikalo tik laiką sugaišom“...
Toliau nebesiklausiau. Užvėriau langą ir klestelėjau tarp dėžių pailsėti. Man – 30, aš esu viena ir laiminga.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.