Plačiau apie šio žmogaus portretą savo rašiniuose, pavyzdžiui [1], yra rašęs Vaidas Navickas, tad šį kartą – ne apie atskirus žmones ar viešuosius ryšius, o apie valstybės vykdomą ekonominę politiką, bet visų pirmiausia – trumpai apie partijas ir jų lozungus bei galimus ar esamus pasiūlymus.
Štai artėjant Seimo rinkimams, tikėtina, Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) mesis į kairę kalbėdami apie pajamų ir galimybių nelygybę, kai tuo tarpu partijos lyderio sutuoktinė sukūrusi verslą, kuris subsidijuojamas mokesčių mokėtojų sąskaita (plačiau – to paties Vaido Navicko rašinyje [2]) galimybių nelygybę tik didina. Lietuvos socialdemokratų partija – LSDP dar praėjusių metų rudenį pristatė savo viziją Lietuvai, kurioje visuomenei pateiktas „teisingos ir augančios Lietuvos modelis 2024-iesiems“ [3] aiškiai deklaruojantis kairiosios politinės srovės vertybes, tačiau ar visi pasiūlymai realūs ir būtini – verta platesnės diskusijos. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga gi, savo ruožtu, neabejotinai kalbės apie savo „pasiekimus“ – visiems be išimties padalintus pinigus, kurių gali prireikti jau labai greitai, jei tik prasidėtų recesija. Žodžiu, visi – kairieji, tad kaip gi statistiniam rinkėjui Lietuvoje atskirti pelus nuo grūdų?
Teisingo atsakymo į Lietuvos visuomenę kankinantį klausimą tikriausiai nėra, tačiau pasitelkus skaičius, galima identifikuoti tam tikras tendencijas, kurios būdingos vienam ar kitam laikotarpiui. Na, o kaip žinia, žmonės gerai pamena, kas vienu ar kitu metu sudarė valdančiąją koaliciją... Taigi, pirmajame grafike pateikto laikotarpio metu valdančiąją koaliciją sudarė Darbo Partija, senoji (nesuskilusi) LSDP ir paksistai. Visa ši kompanija dėjosi suprantą Lietuvos žmones, tačiau viena yra geri norai, o visai kas kita – priemonės, taikomos ekonomikos augimo laikotarpiu. Reikėtų pripažinti, jog su pajamų nelygybe kovoti ekonominio augimo laikotarpiu nėra lengva, tačiau rezultatas didžiąja dalimi priklauso nuo to, kokios priemonės yra naudojamos. Deja, šiuo atveju Lietuva dėl politikų neveiksnumo bei anksčiau padarytų klaidų patyrė fiasko ir, skirtingai nei Latvija, bent iš dalies pajamų nelygybės didėjimą suvaldžiusi ar Estija, kuri ją gerokai sumažino, pagal šį rodiklį tapo Europos lydere. Maža to, Lietuvoje mokestinių pajamų ir BVP santykis tepasiekė ankstesnį lygį, fiksuotą 2006-aisiais, kai tuo tarpu Latvija ir Estija savo biudžetus visą šį laiką nuosaikiai didino. Turint galvoje, jog Estijoje nagrinėjamu laikotarpiu valdančioji koalicija buvo mišri, o Lietuvoje sprendimus priiminėjo centro kairieji – galutinis rezultatas mažų mažiausiai kelia pagrįstų klausimų apie Butkevičiaus ir Kirkilo pažiūras – argi ne išverstaskūriškumas tai?
Kartą ir visiems laikams turime atsakyti į klausimą, kokios viešosios paslaugos yra mūsų prioritetas, kitaip, kaip Lietuvos politikos forume [4] teigė Raimondas Kuodis, turėsime tuščią ir garsiai skambantį gerovės valstybės puodą, kuris saugumo jausmo užtikrinti nesugebės nei po penkmečio, nei juo labiau po dešimtmečio.
[1] www.fb.com/vaidas.navickas.LT/posts/320203395317338
[2] www.fb.com/vaidas.navickas.LT/posts/353015268702817
[3] www.lsdp.lt/vizija
[4] www.delfi.lt/…/kuodis-apie-geroves-valstybe-pas-mus-ji-tars…