Vakarietiškame pasaulyje turbūt jau nieko nebestebina du besiglamonėjantys vyrai televizoriaus ekrane, vieši įžymių personų prisipažinimai apie netradicinę orientaciją ar dvi „gyvenimo partnerės“ ant raudonojo kilimo. Lietuvoje, pripažinkime, tai vis dar išlieka bėda.
Užtenka prisiminti poros metų senumo įvykius, t.y. gėjų paradą Vilniaus gatvėmis, skambias skanduotes gėjų nenaudai ir kelis besiardančius politikus priešakyje. Žinoma, netradicinės lytinės orientacijos žmonėms svarbiausia buvo ne žygiuoti koja kojon, o parodyti, kad jie gali išsireikalauti savo, ir kad jų visai nemažai. Juo labiau, kai viską darė ne savavališkai, o gavo Vilniaus administracinio teismo leidimą. Tačiau pasirodyti iš geriausios pusės jiems tąkart nepavyko.
Lietuviai - netolerantiška tauta. Kas kitiems yra norma, pas mus dažnai tampa nenormalu. Tai yra faktas. Tačiau negalima ir labai pykti ant žmonių, kurie jaučia tikros šeimos svarbą. Kai sakau tikros, turiu omenyje vyrą ir moterį. Žmones, kurie drauge priima atsakingus sprendimus, augina vaikus, stato namus ir pasodina šalia namo medį. Žinoma, dažnu atveju savo nuomonę homofobai galėtų pareikšti kiek korektiškiau, tačiau turėti iš kartos į kartą einančias šeimos tradicijas tikrai nėra nuodėmė.
Šiuolaikiniai mokslo stebuklai leidžia viską: nuo levitacijos iki mėgintuvėlyje užšaldyto kūdikio. Būtent medicinos pažanga ir naudojasi tos pačios lyties asmenys, kurie tvirtai nusprendžia turėti kiek galima normalesnę šeimą. Na ir kas, kad dvi mamos ar du tėčiai - vertybės juk dažnai tos pačios. Taigi, imkime kaip pavyzdį Eltoną Džoną - vyrą, neseniai tapusį vienu iš dviejų vaiko tėčiu. Jo atžalai tikrai nieko netrūks: turės ir geriausią kompiuterį visame rajone, ir aprengtas bus tikrai ne drabužiais iš „Humanos“. Tačiau kaip tam vaikui paaiškinti, kad, va, aš esu Eltonas, tavo pirmasis tėtis, o štai ten nuošaliai stovi Davidas, tavo antrasis tėtis? Mažyliui tai painu ir nesuvokiama, ypač kai kiekviename parke, kiekvienoje žaidimų aikštelėje būna tų tobulų parodinių šeimų: mama, tėtis, garbanota jų dukrytė ir kūdikis vežimėlyje.
Vaikas ne kartą savo galvelėje bus priverstas kelti sudėtingus, ne jo amžiui tinkančius klausimus, į kuriuos atsakymą ras tik paaugęs. Paaugęs greičiausiai susidurs su dilema: mylėti ar nemylėti, o dviejų tos pačios lyties atstovų šeimoje matydamas, sakykime, šiltus santykius, ne kartą pagalvos, kad tai yra norma, ir pasuks jau tėvų išmintu keliu. Kartais atrodo, kad turėdami visišką laisvę, klimpstame vis gilyn ir gilyn.
Kokia turėtų būti tobula valstybė? Negi mums reikia visiškos laisvės, neribojamos jokių įstatymų? Ar reikia griežtų taisyklių žmonėms, kurie myli vienas kitą, nepriklausomai nuo sukurtų standartų? Žinoma, gėjų santuokos pamina tą šventą priesaiką, tariamą bažnyčioje: „Prisiekiu gimdyti ir auginti kartu su tavimi vaikus“, tačiau ar verta prieštarauti tam, kas egzistuoja viso pasaulio mastu?
Sakoma, kad įgimtą homoseksualumą turi viso labo apie procentą žmonių, taigi valdžia turi teisę nuspręsti, ar leisti darnoje gyventi žmonėms, kurie patys įsikalba sau homoseksualumą. Gėjų santuokos tikrai geresnė idėja nei, tarkime, gėjaus santuoka „iš reikalo“ su moterimi, nes tokie stereotipai, tačiau jei gėda dėl savo kitokio požiūrio į tos pačios lyties žmones, mylėk priešingą lytį!
Problemų kiekvienoje šalyje buvo ir bus, o kol gėjai Lietuvoje bus tik žmonės, kurie rengia paradus, kur policininkų tris kartus daugiau nei netradicinės orientacijos žmonių, niekas keistis neskubės. Kaip sakoma, įstatymai patys tikrai nepasikeis. Visi mes skirtingi, tačiau visi lygūs. Taika!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!